Patyčias patyrę vaikai kur kas dažniau pagalvoja apie savižudybę. Deja, bet kartais pamąstymai virsta realiais veiksmais…
Felixui Alexander buvo vos 17 metų, kai jis nusižudė iššokdamas tiesiai prieš atvažiuojantį traukinį.
Paauglys net 7 metus kentė bendraamžių patyčias, todėl nebematė kitos išeities.
Vėliau Felixo mama parašė laišką, kurį turėtų perskaityti kiekvienas…
Septyni metai iki savižudybės, Felix savo klasiokams pasakė, jog tėvai uždraudė jam žaisti kompiuterinį žaidimą “Call of Duty“.
Tai gali atrodyti, kaip visiškai nekenksmingas dalykas, tačiau pasekmės buvo žiaurios. Iš pradžių klasiokai ėmė erzinti Felixą, o vėliau ir viešai tyčiotis.
Užgauliojimai dažniausiai vykdavo internete. Po ilgus metus trukusių patyčių Felix buvo toks palūžęs, kad nebenorėjo gyventi. Jis tiesiog nebegalėjo pakęsti nuolatinio žeminimo, todėl nusprendė pasitraukti iš gyvenimo.
Felixo mama Lucy išplatino viešą laišką praėjus 6 mėnesiams po sūnaus savižudybės.
Moteris norėjo, jog visi sužinotų dėl ko nusižudė jos sūnus ir kokios yra patyčių pasekmės.
“2016 m. balandžio 27 d. mūsų gražus septyniolikmetis sūnus atėmė sau gyvybę. Jis norėjo tai padaryti, nes nerado kito būdo būti laimingu. Jo savivertė jau ilgą laiką buvo sugniuždyta dėl nuolatinių patyčių vidurinėje mokykloje.
Iš pradžių tai vyko tik klasiokų tarpe, tačiau populiarėjant socialiniams tinklams patyčios tapo dar žiauresnės. Net visiškai nepažįstami žmonės šaipėsi iš Felix. Jam buvo sunku susirasti naujų draugų, nes niekas nenorėjo bendrauti su “mokyklos nevykėliu“.
Kiekviena diena Felixui buvo tarsi kovą už išlikimą. Teko pakeisti mokyklą, tačiau sūnus jautėsi nieko vertas ir manė, kad nauja vieta neturės jokio skirtumo.
Tačiau jam pavyko susirasti draugų naujoje mokykloje. Mokytojai jį apibūdino, kaip protingą, malonų ir rūpestingą berniuką. Visgi ankstesnės patyčios kaip reikiant paveikė Felixą. Jis nebematė žmonių, kuriems iš tikrųjų rūpi.
Nerašau šio laiško tam, kad sulaukčiau užuojautos. Rašau jį todėl, kad pasaulyje yra tūkstančiai žmonių, tokių kaip Felix. Jie kiekvieną dieną turi pabusti siaubingame pasaulyje, kuriame gyvena.
Todėl raginu VISUS vaikus būti maloniems ir niekada netylėti, jeigu matote patyčias. Būk žmogumi, pasirengusiu stoti prieš tai, kas nėra normalu.
Man buvo pasakyta, kad “ne visi galvoja apie tai, ką rašo socialiniuose tinkluose“. Patyčios ir bjaurūs komentarai dažnai laikomi “pokštais“, nes daugelis nemato savo žodžių poveikio.
Mūsų vaikai turi suprasti, kad visi veiksmai turi pasekmių. Kartais viskas baigiasi mirtimi.
Tikrai ne visi vaikai prisijungia prie patyčių, tačiau dažniausiai jie nėra linkę kam nors apie tai pasakoti. Užgauliotojams užauga vis didesni sparnai, kai niekas nepraneša apie jų patyčias.
Taip pat rekomenduoju VISIEMS mokytojams atkreipti dėmesį į vaikų psichologinę būseną. Prasti pažymiai ar neįprastas elgesys gali būti pagalbos šauksmas.
Galbūt kažkuris vaikas sėdi vienas pietų metu? O gal per daug tylus? Neprašau, kad mokytojai būtų psichologai, tačiau tam tikrus požymius jie gali pastebėti. Galbūt tie vaikai šaukiasi pagalbos…
Švietimas yra svarbi žmogaus tobulėjimo dalis. Nuo mažų dienų vaikai turi būti mokomi pagarbos ir gerumo.
Galiausiai noriu kreiptis į VISUS tėvus. Retsykiais patikrinkite, ką jūsų vaikas veikia internete. Pažiūrėkite, kaip jie elgiasi socialiniuose tinkluose.
Nei vieni tėvai negalvoja, kad jų vaikas gali būti užgauliotojas.
Kai kurių moksleivių patyčios privedė mano sūnų prie savižudybės, nors galbūt jų tėvai net nežinojo, kad jų vaikai taip elgiasi.
Galbūt vienas piktesnis komentaras socialiniame tinkle didelės žalos ir negali padaryti. Tačiau, kai prisijungia dešimtys vaikų – tai virsta žiauriomis patyčiomis kiekvieną dieną.
Ir lengva pasakyti: “Tai uždrausk vaikui naudotis socialiniais tinklais ir nematys, kas ten parašyta“.
Tačiau faktas yra tai, kad dabar jaunimas yra įpratęs bendrauti internetu.
Kelis kartus pašalinome Felixo paskyrą socialiniame tinkle, tačiau tai sukėlė tik dar didesnių sunkumų. Jis tik dar labiau izoliavosi ir galvojo, kad tai bausmė, o ne paguoda.
Tiesiog pažiūrėkite į vaikų “Facebook“, “Instagram“, “Snapchat“ ar “Twitter“ paskyras.
Padėkite jiems suprasti, kad nereikia rašyti to, dėl ko būtų gėda prieš savo tėvus.
Privalome užkirsti kelią patyčioms, dėl kurių jauni žmonės pasitraukia iš gyvenimo.
Visada būk malonus, nes niekada negali žinoti, kad yra kažkieno širdyje ar galvoje.
Mes netekome nuostabaus sūnaus ir gyvenimas niekada nebebus toks pat. Taigi, prašau – neleiskite, kad tai nutiktų kitoms šeimoms“.
Dabar jau nebepavyks sugrąžinti Felixo, tačiau tikėkimės, kad Lucy žodžiai išgelbės kitų žmonių gyvenimus…
