Ši istorija yra puikus pavyzdys, kad gyvenimas yra nenuspėjamas ir kaip vienoks ar kitoks pasirinkimas gali padaryti didelę įtaką ateičiai. Tikėtina, kad šis pasakojimas yra išgalvotas, tačiau labai gerai parodo, kaip svarbu gyvenime daryti gerus darbus. Net jei atrodo, kad tuo pat metu dėl kitų paaukojame ne tik savo laiką, bet ir kažką daugiau.
Vienas automobilių mechanikas visą gyvenimą sunkiai dirbo, tačiau niekaip negalėjo užsidirbti užtektinai pragyvenimui. Bėgant metams vyras pajuto, kad jis nebegali susitvarkyti su dideliais darbo krūviais ir išlaikyti šeimą su mažu uždarbiu. Natūralu, kad jis pradėjo ieškoti kokio nors naujo darbo. Jis išsiuntė savo gyvenimo aprašymą ir motyvacinį laišką atsakydamas į dešimtis skelbimų.
Vyras kuo puikiausiai suprato, kad jo amžius ir kompetencijos stipriai skyrėsi nuo 20 – 25 metų jaunuolių su aukštaisiais išsilavinimais, tačiau jis nenustojo bandyti. Vieną dieną vyras gavo džiugią naujieną – kvietimą į darbo pokalbį prestižinėje įmonėje. Jo džiaugsmui nebuvo ribų, tačiau tuo pat metu vyras pradėjo ir stipriai jaudintis. Jis nemiegojo beveik visą naktį ir į autobuso stotelę nuėjo net valanda per anksti.
Jis atrodė nuostabiai – vilkėjo seną, tačiau tvarkingą klasikinį kostiumą, gražiai susišukavo plaukus. Iš jaudulio jis negalėjo išsėdėti vienoje vietoje, tačiau net ir paskendęs savo apmąstymuose apie laukiantį darbo pokalbį, jis pamatė netoliese stovintį automobilį ir senuką. Senolis bandė užvesti savo automobilį, buvo atsidaręs kapotą ir bandė kažką sutvarkyti, tačiau nesėkmingai.
Mechanikas natūraliai norėjo padėti, tačiau jis žinojo, kad jei jis prikiš rankas prie senolio automobilio, į pokalbį jis keliaus visas tepaluotas ir purvinas. Geri mechaniko ketinimai paėmė viršų ir vos per pusvalandį senuko automobilis pagaliau užsikūrė.
Dėkingas senukas pasiūlė pavėžėti mechaniką į reikiamą vietą, tačiau vyras prisipažino, kad keliauti į darbo pokalbį jis nebemato prasmės. Jo rankos buvo suodinos ir tepaluotos, o ant jo kostiumo buvo dėmės.
“Tu tiesiog privalai pabandyti” – įkalbinėjo ir drąsino mechaniką senolis.
Vyras pagalvojo, kad blogiausia, kas jo laukia, tai tik valandėlė sugaišto laiko. Senolio dėka mechanikas buvo laiku toje vietoje, kurioje turėjo vykti darbo pokalbis. Vyras įžengė į koridorių, kuriame sėdėjo dešimtys kur kas už jį jaunesnių vyrų ir moterų. Jis žinojo, kad gali pasidaryti gėdos pokalbio metu dėl purvinų rankų, tačiau tas jausmas apėmė jį dar būnant koridoriuje.
Visi buvo kur kas labiau tinkami tai darbo pozicijai, nei jis – senas, mažai kompetencijų turintis juodadarbis. Visi kandidatai ėjo vienas po kito į kabinetą pokalbiui, o mechaniko pasitikėjimas blėso su kiekviena minute. Vyras jau norėjo stotis ir išeiti, tačiau staiga išgirdo sekretorės balsą sakant jo pavardę.
Nedrąsiu žingsniu jis nuėjo į direktoriaus kabinetą, kuriame jau pabuvojo keliolika puikiai atrodančių jaunuolių. Staiga jo akys išsiplėtė ir veide pasirodė šypsena. Kėdėje sėdėjo tas pats senolis, kuriam jis prieš valandėlę sutaisė automobilį. Jis buvo pasipuošęs prabangiu kostiumu, kuriuo jis pakeitė savo kasdienius paprastus drabužius, vilkėtus prieš porą valandų.
“Atleiskite, kad Jums teko tiek laukti. Tikiu, kad dabar priimu vieną geriausių sprendimų savo karjeroje. Nusprendžiau Jums duoti darbą dar iki tol, kol peržengėte šio kabineto duris. Žinojau, kad esate patikimas ir darbštus vyras, galintis paaukoti savo asmeninę sėkmę dėl nepažįstamojo gatvėje. Tokius žmones šioje įmonėje mes labai vertiname ir gerbiame. Darbštumas ir gera širdis mums svarbiausia – sveiki atvykę į mūsų komandą.”
