Vieno miestelio senas kunigas taip pavargo klausytis išpažinčių apie visų savo parapijos žmonių svetimavimus, kad per vienas mišias neapsikentęs ėmė ir pasakė iš sakyklos:
– Jei išgirsiu, kad dar bent vienas parapijietis prisipažins svetimaujantis, tada aš paliksiu jus ir išeisiu į kitą parapiją!
Kadangi visi jį labai gerbė ir mylėjo, parapijiečiai, kad išsaugotų kunigą, sugalvojo nedidelę gudrybę. Jeigu tas, kuris svetimavo, pasakys, kad „nukrito arba pargriuvo“, tai kunigas nebepyks ir bus patenkintas. Viskas pavyko puikiai. Kunigas dirbo toliau, kol vieną dieną ėmė ir numirė.
Praėjus kuriam laikui į parapiją atvyko naujas kunigas ir jau po savaitės susirūpinęs atskuodė pas miesto merą ir susijaudinęs pareiškė:
– Mere, jūs turite kuo skubiau sutvarkyti miesto šaligatvius. Kai ateina žmonės pas mane atlikti išpažintį, beveik visi sako, kad nukrito ar pargriuvo.
Meras pradėjo juoktis, supratęs, kad naujajam kunigui niekas nepasakė dėl parapijiečių susitarimo pakeisti žodį. Merui nespėjus paaiškinti, kunigas pamojavo iškėlęs pirštą ir griežtu balsu tarė:
– Nežinau, ką aš čia tokio juokingo pasakiau, bet net tamstos žmona šią savaitę tris kartus pargriuvo!
