Statydamas ženklą šalia savo kiemo su užrašu “Parduodu vokiečių aviganių šuniukus” ūkininkas tikėjosi pritraukti perspektyvių ir mokių klientų. Jo augintinė atsivedė gražiausią vadą grynaveislių šuniukų, tačiau pats auginti juos jis negalėjo.
Kadangi tokie šunys yra labai vertinami, vyras tikėjosi iš to šiek tiek užsidirbti. Tačiau pirmas jo klientas tapo toli gražu ne žmogus, iš kurio jis galėjo pasipelnyti. Prie ūkininko kiemo tvoros prisistatė mažas berniukas su didele šypsena. “Pone, aš norėčiau nusipirkti vieną iš jūsų šuniukų” – su dideliu džiaugsmu pasakė jaunuolis.
Tačiau vyras turėjo jį iš karto nuvilti. “Šie šuniukai yra veisliniai, todėl aš parduodu juos už nemažą kainą”. Berniukas akivaizdžiai nusivylė ir nuleido galvą.
“Aš turiu tik 50 centų, ar tiek užteks man juos bent pamatyti?” – pakeldamas akis paklausė berniukas.
“Žinoma”- atsakė vyras ir garsiai sušvilpė pakviesdamas keturkoję augintinę ir jos mažylius. Visi šuneliai išbėgo paskui mamą ir it pūkų kamuoliukai šuoliavo link ūkininko. Tačiau jiems iš paskos įkandin sunkiai, tačiau užtikrintai bėgo penktasis šuniukas. Jis gimė su negalia ir buvo visiškai šleivas.
Vyras žinojo, kad niekas tokio šuniuko nenorės, todėl jo jis nepardavinėjo. Berniuko akys nušvito pamačius mažus keturkojus, tačiau jis iš karto pastebėjo vieną jų, kuris akivaizdžiai skyrėsi nuo kitų. “Kaip aš norėčiau vat to šuniuko” – pirštu rodydamas į atsiskyrėlį sakė berniukas.
– “Kiek tas kainuoja?”. Berniukas viltingomis akimis žiūrėjo į vyrą, kuris jį skubėjo nuliūdinti ir vėl.
“Berniuk, tu tikrai nenori to šunelio. Jis niekada negalės bėgioti su tavimi ir žaisti taip, kaip kiti šuniukai žaistų” – apie atskirtą šunelį kalbėjo ūkininkas. Tada berniukas šiek tiek atsitraukė ir užraitojo vieną savo kelnių klešnę. Ant kojos berniukas dėvėjo metalinius įtvarus, kurie koregavo jo šleivas blauzdas.
“Matote, aš pats nelabai galiu bėgioti taip, kaip kiti vaikai. Man būtų labai gera turėti draugą, kuris mane suprastų ir priimtų mane tokį, koks aš esu”. Su ašaromis akyse ūkininkas pakėlė nuo žemės išskirtinį šuniuką ir davė jį berniukui.
“Kiek aš jums skolingas?” – su džiaugsmu veide paklausė mažylis.
“Nieko”- atsakė vyras. – “Tikra meilė negali būti įvertinta pinigais”.
Ūkininkas suprato, kad geresnio šeimininko nei šis ypatingas berniukas tam šuniukui negali būti. Šiam suaugusiam vyrui mažas berniukas priminė, kaip yra svarbu turėti šalia kažką, kas jį pilnai suprastų ir mylėtų besąlygiškai.
