Skip to main content

Moteris įsivaikino berniuką, kurio niekam nereikėjo. Po 27 metų vaikinas priėmė sprendimą, kuris parodė, ką jam reiškė įmotė

Pasirinkimas tapti beglobių ar net našlaičių globėjais yra tikrai ne iš lengviausiųjų. Priimti į savo šeimą svetimus, įvairiausias kančias ir traumas patyrusius vaikus, yra labai sunki užduotis net ir pačiai tvirčiausiai šeimai. Tačiau daugybė tokių globėjų tikrai pasakytų, kad moralinis atlygis matant šiek tiek laimingesnius vaikus atperka viską.

Reklama

Ingeborg McIntosh nuo tos dienos, kai nusprendė tapti laika globėja, pasirūpino net 120-čia vaikų, suteikiant jiems nors ir laikinus, tačiau saugius ir gerus namus. Moteris svarstė apie galimybę ir įsivaikinti, tačiau ji laukė to vidinio jausmo, kuris sakys jai : “šis vaikas yra tavo, pasilik jį šalia savęs amžiams”.

Berniukas vardu Jordan į McIntosh šeimą papuolė kai jam buvo vos keli mėnesiai. Mažai kūdikių globojusi moteris pajuto tą akimirką tą nenumaldomą jausmą pasirūpinti Jordas visą jo gyvenimą. Vienintelė bėda buvo ta, kad jos planams įsivaikinti mažylį priešinosi visi, kas tik galėjo.

Reklama

Įvaikinimo specialistai primygtinai norėjo, kad mažylį įsivaikintų juodaodžių šeima arba bent jau pora, kurioje vienas iš tėvų būtų tamsiaodis. Galbūt buvo baimintasi dėl to, kaip juodaodžiui vaikui seksis užaugti baltųjų šeimoje. Kaip ten bebūtų, Jordan augo Ingeborg šeimoje, o per sekančius 4 metus įsivaikinti jo nepanoro nei viena šeima.

Reklama

Galiausiai McIntosh šeimai buvo uždegta žalia šviesa įvaikinimui ir Jordan pagaliau tapo amžina ir tikra Ingeborg šeimos dalimi. Moters jausmai vaikui tik dar labiau užaugo po to, kai jai tiek metų reikėjo už jį pakovoti. Tačiau moteris nė neįsivaizdavo, kas jos laukia praėjus šiek tiek mažiau nei trims dešimtmečiams.

Jordan užaugo labai dėkingas už viską, ką jam suteikė mylinti šeima. Vaikinas visada žinojo, kaip stipriai už jį kovojo jo mama, tad jo jausmai Ingeborg visada buvo taip pat neapsakomai stiprūs. Jų santykiais žavėjosi net aplinkiniai, kurie pavydėjo tokių mamos ir sūnaus ryšio. Nenuostabu, kad žinia apie sunkią Ingeborg ligą labiausiai paveikė Jordan.

Reklama

Moteriai visiškai netikėtai buvo diagnozuota inkstų policistozė, kuri iš lėto kėsinosi atimti Ingeborg gyvybę. Vienintelė išeitis buvo ieškoti inksto donoro, kurio dėka moteris gautų antrą šansą gyvenimui. Nors pirmiausia donoro ieškoma tarp šeimos narių ir giminaičių, Jordan nesitikėjo, kad jis gali būti tinkamas.

Reklama

Tačiau net ir su mažomis viltimis, jis buvo vienas pirmųjų, kurie atliko tyrimus tinkamumui. Galiausiai vaikinas išgirdo tai, ko jis nesitikėjo, tačiau meldė Dievo – jis buvo idealus kandidatas paaukoti mamai savo inkstą. Didžiąją naujieną jis atskleidė kaip tik per mamos dieną.

“Tai yra mažiausia, ką aš galiu padaryti dėl savo mamos. Ji yra šventoji ir nusipelno kur kas daugiau” – su ašaromis akyse kalbėjo laimingas vaikinas. Be abejonės, Ingeborg negalėjo patikėti tokia nuostabia žinia apie sūnaus auką jai.

Moteris nežinojo, ar tai galima pavadinti paprastu sutapimu – gali būti, kad prieš 27 metus įvykęs jų pirmasis susitikimas buvo lemtas peraugti į šią didelę gyvenimo dovaną ateityje. Po kelių savaičių praėjusi operacija buvo sėkminga ir Ingeborg gali lengviau atsikvėpti žinodama, kad liga jos taip greitai nepasiglemš.

“Ši moteris man padovanojo nuostabų gyvenimą, tad mažiausia, ką aš jai galiu grąžinti atgal, tai yra ši gyvenimo dovana. Aš tikiuosi ateityje jai padėti dar daugiau, nes aš niekada neišsimokėsiu už tai, ką ji man davė vaikystėje”– su ašaromis sakė dėkingas sūnus. 

Reklama