Neretai tik sulaukę atitinkamo amžiaus pradedame suprasti, kokius iššūkius atneša kiekvienas gyvenimo etapas. Vaikystė, jaunystė, branda, senatvė – visada turi savų pliusų, minusų, dalykų, kuriais galima mėgautis ir dėl kurių paliūdėti. Senatvę vieni žmonės priima kaip natūralų gyvenimo etapą, kiti paniškai jos bijo.
Viena iš baimės priežasčių dažnai yra vienatvės baimė, nes su ja susiduria neįtikėtinai didelis skaičius senolių. Gyvenimas pasidaro labai liūdnas ypač tada, kai tavo artimieji ar mylimieji miršta, o tu lieki vienui vienas.
Marleen Brooks netikėtai vieną dieną gavo laišką iš kaimynystėje gyvenusios senutės, kuris ją nemenkai nustebino ir nuliūdino. Jos kaimynė vardu Wanda įmetė į merginos pašto dėžutę laiškelį, kuriame ji kreipėsi į ją su širdį suspaudžiančiu prašymu.
Ji nežinojo merginos vardo, tad laišką ji pradėjo taip:
“Ponia ? Ar galėtumėte būti mano drauge? Man 90 metų, aš gyvenu viena. Visi mano draugai yra mirę. Aš esu labai vieniša ir išsigandusi. Aš meldžiuosi, kad kas nors atsirastų [mano gyvenime] ”.
Marleen širdis skaitant šį laišką dužo į šipulius, o paskui ją užplūdo kaltės jausmas. Dažnai net nepagalvojame, ar šalia gyvenantis žmogus turi su kuo bent pasikalbėti. Laimei senutė pati nusprendė žengti pirmą žingsnį ir nelaukti, kol kas nors pirmas pasibels į jos duris. Marleen pasiėmė su savimi draugę, pyragaičių ir gerą nuotaiką, kuria norėjo pasidalinti su būsima nauja drauge.
Wanda buvo nepaprastai laiminga sulaukusi svečių. Ji sakė, kad jautėsi kvailai rašytdama tą laiškelį, jai buvo gėda, tačiau ilgiau gyventi vienatvėje ji jau nebegalėjo. Ji prisipažino, kad tuose namuose ji gyvena net 50 metų, tačiau šiandien nepažįsta nei vienų kaimynų. Galbūt ją kaustė išdidumas arba jausmas, kad ji niekam neįdomi ir nereikalinga, todėl senolė niekada pati pirma nesibeldė niekam į duris.
Tai visai nenuostabu, visi žinome tą jausmą, kuris mus sustabdo daryti kažką neįprasto. Ar tai gėda, ar baimė – tai vis vien labai nemalonus jausmas, tačiau akivaizdu, kad taip jaustis nėra reikalo. Moterys praleido labai smagią popietę, o senolei buvo pažadėta ją reguliariai lankyti ir ateiti atsigerti arbatos.
Blogiausia yra tai, kad tokių senolių kaip Wanda – tūkstančiai. Tik mes to nežinome, nes žmogus yra išdidi būtybė, tad mažai kas prisipažins, kad trokšta draugystės ir kompanijos. Marleen pasidalinusi šia istorija tiesiog priminė visiems, kad galbūt šalia gyvenantis žmogus gali būti labai liūdnoje padėtyje ir jam gali reikėti pagalbos.
Moteris dabar aktyviai dalyvauja socialinėse kampanijose, kurios padeda ir kitiems vienatvėje gyvenantiems senoliams.
