– Kodėl tu man tik dabar tai sakai? Kodėl tiek laiko viską slėpei? – sušuko Audrius. – Ar aš nusipelniau šio melo?
Rūta pratrūko ašaromis. Ji puikiai žinojo, kad anksčiau ar vėliau ši akimirka ateis.
– Dėl to mane paliko ne vienas vyras. O tu… Aš tave myliu labiau už viską pasaulyje ir nenorėjau prarasti. Prašau, jei gali atleisk ir išeik.
Tačiau Audrius neišėjo. Vyras ilgą laiką svajojo apie vaikus, kuriems jau net buvo sugalvoti vardai. Jis norėjo dviejų berniukų ir dviejų mergaičių. O ir pati Rūta visą laiką sakė, kad svajoja apie didelę ir stiprią šeimą dar nuo vaikystės.
Audrius buvo labai nuliūdęs, nes pagaliau sutiko žmogų, su kuriuo norėjo praleisti visą gyvenimą.
Rūta žinojo, jog yra nevaisinga, tačiau šią paslaptį visą laiką laikė savyje. Vėliau pora apsilankė pas gydytojus, kurie tik patvirtino šį liūdną faktą.
Rūta, su ašaromis akyse, dar kartą paprašė Audriaus išeiti, tačiau jis paskutinį kartą sunkiai atsiduso ir tarė:
– Aš tave myliu ir mes tai ištversime.
Sutuoktiniai vieningai sutarė, jog geriausias sprendimas būtų įsivaikinti.
Kai Audrius ir Rūta atvyko į vaikų namus, jiems atrodė, jog širdis iššoks iš krūtinės. Kol vyras šnekėjosi su auklėtojomis, Rūta nusprendė pasivaikščioti koridoriumi. Netrukus atbėgo vienas berniukas.
– Mama? Atpažinau tave pagal žingsnius!
Ir jis metėsi į Rūtos glėbį. Šviesiaplaukis mažas berniukas su žaliomis akimis. Jie stovėjo apsikabinę, kol priėjo Audrius.
– Niekam jo neatiduosiu, – sušnibždėjo moteris. – Tai tikrai mano sūnus.
Vėliau paaiškėjo, kad šis berniukas, dvi jo seserys bei dar vienas brolis pateko į vaikų namus po tėvų mirties. Jie buvo nuostabūs ir gerai išauklėti vaikai. Jauniausiam berniukui pasirodė, jog Rūtos žingnsniai yra tokie patys, kaip ir jo biologinės mamos, todėl negalėjo atsispirti ir iš karto atbėgo.
Pasak auklėtojos, berniukas vengė žmonių ir buvo absoliučiai abejingas kitiems suaugusiems, tačiau viskas pasikeitė atėjus Rūtai.
Pora įsivaikino visus keturis vaikus ir pagaliau rado laimę savo šeimoje. Gyvenimas nebuvo lengvas, tačiau po daugelio metų, kai anūkai atvyko pas močiutę Rūtą ir senelį Audrių, vyras savo žmonai tarė:
– Kaip gerai, kad tada tavęs nepaklausiau ir neišėjau! Mes pradžiuginome keturis vaikus, o dabar jie pradžiugino mus…
