Moteris pabudo ankstų rytą ir pamatė, kad lovoje nėra jos vyro. Ji įtarė, kad mylimasis ruošia kokią nors staigmeną, nes nuo jų pažinties dienos prabėgo lygiai 20 metų. Taigi žmona apsivilko chalatą ir išėjo ieškoti vyro.
Nusileidusi į pirmą aukštą moteris rado savo vyrą geriantį kavą virtuvėje. Jis žiūrėjo pro langą ir atrodė labai susimąstęs. Netrukus žmona pastebėjo, kaip vyras nubraukė riedančią ašarą.
– Kas nutiko, brangusis? – paklausė susirūpinusi žmona. – Tu čia visą naktį taip ir prasėdėjai virtuvėje?
Vyras pakėlė akis nuo kavo puodelio:
– Ar gali patikėti, kad nuo mūsų pažinties dienos prabėgo lygiai 20 metų?
Moteris negalėjo patikėti, jog vyras prisiminė šią datą ir pati pradėjo graudintis.
Vyras tęsė toliau:
– Ar prisimeni, kad tuo metu man buvo 18, o tau tik 15 metų?
Moterį dar labiau sugraudino toks vyro rūpestingumas ir jautrumas…
– Žinoma pamenu, brangusis… – švelniai atsakė ji.
Vyras nutilo. Jam sunkiai sekėsi rinkti žodžius…
– Ar prisimeni, kaip tavo tėvas užtiko mus ant galinės mano automobilio sėdynės? – vėl paklausė vyras.
– Kur gi čia pamirši tokį dalyką…
– Ar prisimeni, kaip jis prirėmė man peilį prie kaklo ir pasakė: “Arba vedi mano dukrą, arba aš pasirūpinsiu, kad artimiausius 20 metų praleistum kalėjime“? – toliau klausinėjo vyras.
– Prisimenu ir tai… – švelniai atsakė žmona.
Vyras atsiduso, nubraukė dar vieną ašarą nuo skruosto ir tarė:
– Tai va, šiandien būčiau išėjęs į laisvę…
