Nustebtumėte sužinoję, kiek milijonų žmonių net ir turtingose šalyse kas naktį eina miegoti tuščiais skrandžiais. Ir tikrai ne dėl kokios naujoviškos dietos, o dėl to, kad gyvenimas yra sunkus ir nežinia iš kur reikės gauti sekančią porciją maisto.
Tai nebūtinai yra žmonės be namų, tačiau kai sunkumų spaudžiamas žmogus pasiekia badavimo tašką, benamystė nebeatrodo toks nerealus dalykas net ir kadaise sėkmingiems žmonėms.
Michelle Lussier vadovauja vienai picerijai nedideliame mieste, dirbančiai frančizės principu.
“Little Caesar’s” picą mėgsta daugybė žmonių, todėl verslas neša neblogą pelną. Tačiau vieną dieną darbuotojų pamatytas vaizdas priminė, kad ne viskas sukasi aplink pelną ir pardavimus. Darbuotojas pastebėjo benamį, valgantį kitų žmonių picos likučius iš šiukšliadėžės už restorano.
Michelle net nenutuokė, kad už jos vadovaujamos picerijos kartais slapčia susirenka benamiai pavalgyti, tačiau nuo tos akimirkos ji žinojo, kad negali ignoruoti šios problemos.
Daugelis kitų restoranų tiesiog išvaiko nepageidaujamus alkanus benamius iš savo valdų, tačiau Michelle neketino to daryti. Jau kitą dieną ji atspausdino žinutę ant popieriaus lapo ir pakabino ant įėjimo durų. Raštelyje buvo toks tekstas:
“Kreipiuosi į tuos, kurie mūsų šiukšliadėžėse ieško savo sekančios maisto porcijos. Jūs esate žmogus ir esate vertas kur kas daugiau, nei maisto likučiai, ištraukti iš šiukšlyno. Prašau užeikite į piceriją darbo metu ir pasivaišinkite pora gabalėlių picos ir vandeniu, nemokamai, be jokių klausimų.”
Michelle sprendimas padėti miesto vargingiesiems sulaukė ne tik vietinės bendruomenės palaikymo, bet ir platesnio dėmesio visoje šalyje. Netrukus jos pavyzdžiu pasekė ir kitos to paties tinklo picerijos, o kiekvienoje iš įstaigų atsirado aukų dėžutės. Visas maistas kainuoja pinigus, todėl geri žmonės prisideda prie iniciatyvos paaukodami bent dolerį, kuris padengs kito benamio maisto porciją.
Pasaulis tampa kur kas geresnis ir šviesesnis, kai aplinkui yra tokių žmonių kaip Michelle!
