Tuo metu Rasa sėdėjo ant sofos ir skaitė žurnalą, kai vyras priėjo prie jos ir ramiai pasakė:
– Noriu rimtai pasikalbėti. Jau šešis mėnesius turiu kitą moterį, todėl norėčiau užpildyti skyrybų prašymą ir gyventi su ja.
– Supratau. Ar tau padėti susikrauti daiktus?
Vyras buvo šokiruotas.
– Net nepaklausi manęs, kodėl taip atsitiko? Kodėl nusprendžiau skirtis po 25 metų santuokos? Tiesiog atsakai “supratau“?
– Mes susituokę jau 25 metus ir aš tave puikiai pažįstu. Manai nepastebėjau, kad susiradai kitą moterį? Galvojau, kad anksčiau paprašysi skirtis. Dar ilgai tempei…
Vyras nieko neatsakė ir nuėjo į kambarį krautis savo drabužių.
– Giedriau, imsi visus drabužius ar tik naujesnius?
Sutuoktinis kažką sumurmėjo po nosimi ir tarė:
– Palik, aš viską pats susikrausiu.
– Pats, tai pats.
Po pusvalandžio vyras pasirodė svetainėje, o Rasa paprašė palikti buto raktus. Pasimetęs Giedrius pažiūrėjo į žmoną, o ji tarė:
– Pasiimsi automobilį?
– Taip, pasiimsiu.
– Na, automobilis – tavo, o butas – mano. Padėk buto raktus ant spintelės.
Netrukus vyras pradėjo pykti:
– Automobilis kainuoja penkis kartus pigiau nei butas!
– Giedriau, ne aš, o tu mane palieki. Kuris lieka, tam priklauso ir butas.
Vyras dar norėjo ginčytis, tačiau Rasa pažvelgė tokiu žvilgsniu, kad jis ramiai padėjo raktus ant spintelės.
***
Po kelių dienų Rasai paskambino draugė ir paklausė, ką Giedrius veikia jos kaimynystėje.
– Gyvena, – ramiai atsakė Rasa.
– Kaip gyvena? Su kuo gyvena?
Moteris viską papasakojo, tačiau draugė pradėjo priekaištauti:
– Kaip tai? Tai tu net nebandei jo išlaikyti?
– Kam? Man 50 metų. Aš ne jauna mergaitė, kad bėgiočiau paskui kažką. Bijau, kad bėgdama subyrėsiu, – juokaudama atkirto Rasa.
– O butas? Juk pirkote kartu. Dalis priklauso ir jam.
– Ar mano vyras pasamdė tave savo advokate? O gal jis paliko dėl tavęs?
– Man tiesiog gaila tavo vyro. Jis atrodė kažkoks liūdnas…
– Tai jau ne mano problemos. Aš jo neišvariau. Čia buvo jo pasirinkimas. Žinai, aš per visą gyvenimą jam niekada per daug nepriekaištavau. Galbūt pritrūko emocijų. Tegul gauna jas naujoje santuokoje.
***
Po pusės mėnesio paskambino Giedrius:
– Rasa, mano tepalas nuo nugaros skausmo baigiasi. Gal gali užsakyti? Aš tau pervesiu pinigus.
– Jokių problemų – užsakysiu. Tačiau paskutinį kartą. Aš tau atsiųsiu nuorodą arba paaiškink savo mylimajai, kad ji užsakytų.
Rasa žinojo, kad Giedrius labai bijo visokių pirkimų internetu, todėl paprašė jos pagalbos.
– Ačiū tau, Rasa.
– O kada pateiksime dokumentus dėl skyrybų?
Nežinia, ar Giedrius neišgirdo klausimo, ar tyčia numetė ragelį, bet Rasa nesulaukė atsakymo į savo klausimą.
Pirmosiomis naktimis moteris net nemiegojo, tačiau tada nusprendė, kad laikas pagyventi dėl savęs. Vaikai užauginti, anūkų dar nėra, todėl laisvo laiko į valias.
***
Po pusantro mėnesio Giedrius atėjo pasiimti tepalo nuo skausmo. Susigūžęs, išblyškęs, marškiniai suglamžyti. Matėsi, kad jis tikrai gyvena ne svajonių gyvenimą. Tuo metu Rasa ruošė vakarienę ir nusprendė pabūti mandagi:
– Giedriau, verdu barščius. Valgysi?
– Su malonumu, – atsakė vyras.
Moteris įpylė didelę porciją sriubos, o Giedrius valgė su pasimėgavimu. Vėliau jis paprašė pakartoti.
Atėjo laikas išeiti, tačiau Giedrius atsiklaupė ant kelių ir pradėjo verkti.
– Rasa, aš padariau didelę klaidą, leisk man sugrįžti… Man ta moteris net nepatinka. Aš ten jaučiuosi blogai. Prašau, priimk mane atgal.
Moteris apkabino savo vyrą, pabučiavo į kaktą ir atleido. Vyras grįžo į namus.
Netrukus sutuoktiniai švęs 30-ies metų vedybinio gyvenimo sukaktį. Po savo klaidos Giedrius pasidarė kur kas dėmesingesnis: nuolat dovanoja įvairias dovanas, apkabina, pabučiuoja, sako komplimentus. Rasa už viską atleido ir nenori prisiminti praeities. Ji sako, kad svarbiausia yra dabartis, o ne praeitis ar ateitis…
