Grįžta vyras po darbo vieną vakarą, o namie – visiškas chaosas, kaip po žemės drebėjimo.
Trys jo vaikai grūdasi kieme vis dar su pižamomis, žaidžia purvyne, aplink išmėtytos tuščios maisto dėžutės, kieme visur mėtosi tušti pakeliai ir kitokios šiukšlės. Žmonos automobilio durelės atviros, paradinės namų durys taip pat, šuns niekur nematyti.
Įžengęs pro duris pamato dar didesnę netvarką. Svetainėje visu garsu rėkia televizorius, įjungtas animacinių filmų kanalas, visuose kambariuose primėtyta žaislų ir įvairių drabužių.
Įbėga į virtuvę – kriauklė pilna nešvarių indų, teka vanduo, pusryčių maistas išdrabstytas ant spintelių, šaldytuvo durys plačiai atvertos, po stalu voliojasi sudaužyta stiklinė, prie lauko durų supilta smėlio krūva.
Pagautas nerimo per kelis laiptus užlekia į antrą aukštą, nežiūrėdamas į žaislus, besimėtančius po kojom, išmėtytus drabužius, žvilgsniu neramiai ieškodamas žmonos. Gal kažkas atsitiko? Ar susirgo?
Antrame aukšte jį pasitinka bėgančio vandens garsas, sklindantis iš vonios. Įlekia vidun – išmėtyti šlapi rankšluosčiai, vonioje sumesti žaisliukai. Ant grindų – vingiuoja kilometrai tualetinio popieriaus, veidrodis ir sienos išteplioti dantų pasta. Išlėkęs iš vonios įpuola į miegamąjį ir net atsilošia – žmona kuo ramiausiai drybso lovoje, vis dar su naktiniais, ir skaito knygą. Ji pakelia akis, švelniai nusišypso ir paklausia, kaip praėjo jo diena.
Vyras negalėdamas nė žodžio pratarti, tik suvapa:
– Kas čia šiandien atsitiko?
Ji vėl nusišypso ir sako:
– Žinai, kiekvieną kartą, kai pareini namo, tu klausi, ką gi po galais aš veikiu per dienų dienas.
– Na taip, – įtariai atsako vyras.
– Tai štai, šiandien aš tikrai nieko neveikiau.
