Skip to main content

Sūnus daugelį metų ignoravo savo mamą. Kai ji mirė, pažvelgęs į karstą jis suprato mamos didelę paslaptį, kurios jis niekada nepastebėjo

Mano mama buvo iš tų, kurios per sporto rungtynes būna pirmose eilėse ir energingai palaiko bei šūkauja. Mano komandos draugai klausdavo: “Čia tavo mama?”. Man būdavo gėda, aš sakydavau, kad nepažįstu tos moters.

Tačiau geriausia dovana, kokią man suteikė mama – ji manimi visada tikėjo. Aš tris kartus gyvenime perdozavau narkotikų, šiandien neturėčiau net būti gyvas. Tačiau esu, o tam yra kažkokia svarbi priežastis.

Reklama

Parodyk man savo draugus, pasakysiu tau, kokia bus tavo ateitis. Iš kur aš tai žinau? Mane supo nevykeliai, o aš tapau didžiausiu nevykėliu iš visų. Aš apleidau visas savo vaikystės svajones vien dėl to, kokiais žmoniais save apsupau. Draugai parveždavo mane 2, 3 ar 4 ryto namo. Mes būdavome girti ir pavartoję narkotikų, juokėmės ir niekuo nesirūpinome. Kai privažiuodavome prie mano namų, mano draugai sakė : “Mark, Mark. Šviesos dega”.

Velnias, mano mama dar nemiega. Mano mama neidavo miegoti iki tol, kol ji įsitikindavo, kad aš gyvas ir saugus. Aš įeidavau paskubomis namo, o ji stovėdavo prie durų ir ramiu balsu pasisveikindavo.

“Labas, Mark, kaip praėjo tavo vakaras?” – klausė ji.
“Viskas buvo gerai, aš einu miegoti” – atšaudavau visada aš jai.
Ar galiu su tavimi pasikalbėti minutėlę?” – su viltimi klausdavo ji.
Mama, aš pavargęs. Aš einu į lovą” – pakeldavau toną.
Mark, aš tavęs nemačiau visą dieną ir visą naktį. Gal galime pasikalbėti?”- su ašara akyse bandė prie manęs prisibelsti ji.

Reklama

Tačiau aš buvau kvailys ir prašydavau jos tik atstoti nuo manęs ir nenervinti. Aš trenkiau ne vieną kartą durimis į veidą žmogui, kuris manimi tikėjo.
Kartą buvau išvykęs į pasaulinį imtynių turą, kuris vyko Japonijoje. Po imtynių grįžau į savo viešbučio kambarį ir užmigau. 3 valandą ryto išgirdau beldimą į duris. Atsikėliau iš lovos, pažiūrėjau per akutę ir pamačiau vieną iš savo komandos narių. Atidariau duris ir jis man pasakė, kad turiu skubiai paskambinti namo, nes įvyko nelaimė.

Reklama

Paskambinau namo ir paklausiau, kas vyksta. Kitame laido gale man negalėjo pasakyti, kas nutiko. Jų balsas drebėjo ir jie negalėjo ištarti tuos žodžius.

Kas nutiko, pasakyk man pagaliau”- neiškentęs pasakiau. Kažkas pradėjo verkti. Tada jie man pasakė – mano mama mirė. Aš tiesiog numečiau telefono ragelį. Išbėgau iš savo viešbučio kambario. Išbėgau tiesiai į gatvę, net nežinau kodėl, manęs ten nelaukė joks automobilis, ten nebuvo žmonių. Išėjau į vidurį gatvės Hirošimos centre ir prisimenu save sakant: “Mama, aš labai atsiprašau”.

Aš skubiai atskridau namo mamos laidotuvėms. Aš albai jaudinausi ir negalėjau prieiti prie jos karsto. Tiesiog stovėjau pačiame gale, žiūrėjau į viską iš tolo. Mintyse vis kartojau sau: “Mama, prašau, pabusk, prašau, pakilk iš to karsto”. Galiausiai sukaupiau jėgas ir priėjau prie karsto. Pagaliau pamačiau ją, tokią gražią, aprengtą baltais drabužiais. Ji atrodė kaip angelas. Stovėjau virš jos ir galvojau, kad ji yra mano herojė, viskas, kas aš šiandien esu ir ką šiandien turiu yra tik jos dėka.

Reklama

Ji mane labai mylėjo, davė man gyvenimą, vienintelė iš tiesų tikėjo manimi. O kaip aš jai atsilyginau? Prisigerdamas, vartodamas narkotikus, būdamas paskutiniu kvailiu, bendraudamas su nevykeliais. Kam? Juk vienintelis dalykas, ko ji iš manęs norėjo, buvo tik pasikalbėti. Kaip aš tada norėjau su ja dar kartą pakalbėti, norėjau papasakoti, kas vyksta mano gyvenime. Kodėl negalėjau būti geresniu sūnumi?

Reklama

Mes esame suformuojami savo gyvenimo pasirinkimų, tuo, kokiais žmonėmis mes save apsupame. Šiandien esu čia ne pamokslauti, o pasakyti, kad aš pragyvenau tokį gyvenimą. Gyvenimą, kuris sudaužė širdis kitiems, kuris sugadino santykius, sunaikino svajones, galiausiai pasibaigia mirtimi. Kam visa tai? Tam, kad “pakaifuoti”? Jei jūs turite mamą ir/ar tėtį, grįžus namo, pasakykite jiems, kaip juos mylite.

Mano visas gyvenimas buvo apsėstas noro būti barsiu ir turtingu. Aš tiesiog privalėjau tapti milijonieriumi. Aš privalėjau laimėti gyvenimo varžybas. Jas laimėti privalėjau savo šeimos, santuokos, draugų sąskaita. Ir kam visa tai? Tam, kad liktum vienui vienas pasaulyje? Aš išmokau šią pagrindinę ir svarbiausią gyvenimo pamoką. Gyvenimas yra didžiausia dovana, kurią turime ir ji labai greitai gali būti atimta.

Aš daugiau negyvenu didelėmis gyvenimo atkarpomis, aš gyvenu mažomis akimirkomis. Ne tai, kas yra tavo kišenėje, svarbu. Svarbiausia tai, kas yra tavo širdyje – tai meilė. Meilė yra tik žodis, kuriam prasmę privalo suteikti kiekvienas iš mūsų. Jūs esate ta prasmė.

Užbaigęs profesionalaus imtynininko karjerą Mark Mero tapo garsiu mokytoju, kuris keliauja po pasaulį ir mokyklose dėsto vaikams apie gyvenimo vertybęs, tikrąją gyvenimo prasmę, sėkmę ir kitus pozityvius dalykus. Šis tekstas yra ištrauka iš jo kalbos vaikams vienoje iš mokyklų. Video:

Reklama