Visi esame vertinę ar net nuteisę žmones, nežinodami iki galo visos tiesos. Tokia jau yra žmogaus prigimtis – vertinti situacijas žaibišku greičiu iš to, kokią informaciją turime tą pačią sekundę. Blanton O’Neal ne vieną kartą patyrė šį dalyką, tačiau viena akistata su į benamį panašiu vyru jam įstrigo giliai į širdį.
Galbūt taip buvo todėl, kad jam pasidarė labai gėda. Apie įvykį jis papasakojo savo žodžiais Facebook puslapyje. Vyras leido laiką su 11-mečiu sūnumi ir vieną akimirką jiems prireikė sustoti nedidelėje degalinėje nusipirkti gėrimų.
“Aš ilgai svarsčiau, rašyti man viešai apie tai, kas nutiko vakar, ar ne. Ši situacija parodys, kad aš nesu jau toks geras žmogus. Tačiau tikiuosi šio pasakojimo pabaigoje visiems bus aišku, kodėl man buvo svarbu pasikalbėti apie tai, kas man sukėlė didelę gėdą. Vakar Sean ir aš važiavome į jo futbolo varžybas ir turėjome sustoti vienoje nedidelėje degalinėje šalia mažo miestelio. Buvome ištroškę, todėl palikęs vaiką automobilyje išėjau į degalinės parduotuvę.
Užtrukau joje tikrai keletą minučių, tačiau prieš grįždamas į automobilį pamačiau, kad Sean išlipo iš jo ir priėjo prie juodaodžio vyro invalido vežimėlyje. Vyras buvo su amputuotomis kojomis ir atrodė kaip benamis. Prisipažinsiu, pirma mano mintis buvo: “Va, jau kažkoks benamis kaulija pas mano vaiką pinigų, pasikvietęs jį lauk iš automobilio”.
Susierzinau, nes nežinojau, ko iš to žmogaus tikėtis.
Tačiau kai išėjau pro degalinės duris pamačiau, kad nepraėjus nei porai sekundžių jų pokalbio mano sūnus nusisuko ir grįžo į automobilį. Nusiraminau ir įsėdau į automobilį ir aš. Iš karto Sean paklausiau, apie ką jie kalbėjo.
“Apie nieką, tėti” – atsakė sūnus. – “Aš tiesiog paklausiau jo, ar jam nereikia pagalbos. Vyras atsakė, kad ne, tačiau padėkojo už rūpestį.”
Matote, aš net nepastebėjau, kad vyras neįgaliojo vežimėlyje bandė pravažiuoti degalinės aikštelę, kuri visa buvo nusėta nelygumais ir duobėmis.
Vyras vien savo rankomis sukdamas vežimėlio ratus bandė įveikti kelią savo kryptimi. Aš to nepastebėjau, tačiau mano 11-metis pasielgė kaip tikras vyras, padėjo į šoną savo telefoną ir planšetę ir pasiūlė savo pagalbą kitam žmogui. Prieš išvažiuojant Sean paklausė, ar galime tam vyrui duoti pinigų. Aš prie jo privažiavau, paklausiau ar jam praverstų keletas dolerių.
Jis atsakė: “Ne, ačiū, nereikia. Jūsų sūnus buvo tikras džentelmenas ir suteikė man šiandien daugiau, nei man reikėjo. Telaimina jus Dievas”.
Aš uždariau langą ir važiavau link išvažiavimo. Akies krašteliu pastebėjau, kaip Sean žiūri į galinio vaizdo veidrodėlį ir atsisveikindamas mojuoja tam vyrui. Jis atsakė jam tuo pačiu, tik su didžiausia šypsena.
Rašau šį pasakojimą ne dėl pagyrų savo sūnui. Noriu parodyti visiems, kokie sugedę viduje mes dažnai būname. Mes pamiršome į pasaulį žiūrėti vaiko akimis. Daug metų man visi sako, kokia didelė yra mano sūnaus širdis. Tai, ką Sean padarė šiandien, buvo ne tam, kad jį pagirčiau. Aš būčiau labai lengvai nepastebėjęs to, kas įvyko.
Jis tai padarė iš nuoširdaus gerumo. Jis tiesiog norėjo padėti žmogui, kuriam galbūt reikėjo jo pagalbos rankos.”
Brian pripažino, kad ši akistata jam atvėrė akis ir sukėlė didelę gėdą dėl savo pirminės reakcijos. Iš šio pasakojimo galima ir net privaloma pasimokyti visiems. Nespręskime apie žmones vos į juos pažiūrėję ir išmokime būti dažniau geresniems vieni kitiems be jokios priežasties.
