Raminta ir Laurynas susituokė vyresniame amžiuje, kai jiems buvo jau per 30 metų. Sutuoktiniai ilgą laiką bandė susilaukti vaiko, tačiau visi bandymai buvo nesėkmingi. Teigiamo rezultato nedavė ir išbandytas dirbtinis apvaisinimas…
Galiausiai Raminta ir Laurynas susitaikė su tuo, kad jiems nelemta turėti vaikų.
– Deja, bet kartais gyvenime taip jau nutinka, – tarė gydytoja.
– O tai ką mums dabar daryti? – paklausė Raminta.
– Visada galima įsivaikinti…
Raminta ilgai galvojo apie gydytojos pasiūlymą, tačiau tuo pačiu abejojo, ar Laurynas palaikys šią mintį. Labai dažnai vyrai negali priimti svetimo vaiko ir auginti kaip savo.
– Nagi, Raminta! Puikiai žinai, kad svajoju apie vaiką. Tikiu, kad globos namuose yra pilna nuostabių vaikučių. Nueikime ten ir pasižiūrėkime.
– Laurynai, ar tu rimai? Aš tokia laiminga…
Pora nuvyko į netoliese esančius vaikų namus, kur pokalbis su vadove buvo ilgas ir rimtas. Tai labai vargino, tačiau reikia suprasti ir šią moterį. Jai rūpi į kokią šeimą pateks vaikai.
– Siūlyčiau pradėti ruošti reikiamus dokumentus, nes visa įvaikinimo procedūra yra labai varginanti ir ilga. Taip pat paruoškite ir artimus žmones. Vaiką reikės priimti kaip savą, – pasakojo įstaigos vadovė.
Sutuoktiniai nusprendė pameluoti savo artimiesiems ir pasakė, jog Raminta yra nėščia. Vėliau jie tik supažindins su vaiku, o ir giminaičiai gyvena kitame mieste.
Galiausiai atėjo diena, kai Raminta ir Laurynas galėjo susipažinti su vaikučiais.
– Kokie jie visi nuostabūs, – tarė Raminta.
– Pažiūrėkite į šį gražų mažylį. Rokas pas mus jau kuris laikas, tačiau jis niekam nereikalingas… – pasakojo vaikų namų vadovė.
– Kaip šitaip? O tai kur jo tėvai?
– Jo mama mirė gimdydama, o tėvas atsisakė pripažinti tėvystę. Roko biologinė mama taip pat užaugo vaikų namuose, todėl nėra artimųjų, kurie galėtų jį priimti.
Galiausiai pora įsivaikino Roką. Jie nusprendė kurį laiką nesilankyti pas savo tėvus, kad nekiltų jokių papildomų klausimų. Tam jie buvo sugalvoję pačių įvairiausių priežasčių.
– Kiek daug daiktų jau Rokas turi… Manau, kad reikėtų kraustytis į didesnį butą, – pasakė Laurynas.
– Šnekėjai jau su savo mama?
– Aha… Ji labai supyko, kad nieko nesakiau apie tavo “nėštumą ir gimdymą“.
– Mano mama sureagavo taip pat… Na, svarbiausia, kad turime Roką ir jie nieko nesužinos.
– Teisybė. Mažiau žino – geriau miega.
– Laurynai, užmesk akį į Roką. Aš labai prastai jaučiuosi…
Ramintos savijauta negerėjo net kelias dienas iš eilės, todėl ji nusprendė apsilankyti pas gydytoją.
– Jūs nėščia. Pagaliau išsipildė jūsų svajonė! – tarė gydytoja.
– Kaip tai nėščia???
– Oi, brangioji… Per savo gyvenimą mačiau ne vieną tokį atvejį…
– Tačiau mes įsivaikinome Roką, nes galvojau, jog niekada taip ir nepastosiu…
– Na, galite džiaugtis! Dievas jus palaimino už gražų poelgį. Įsivaikinote berniuką, todėl Dievas nusprendė jums atsiųsti dar vieną mažylį.
Taip per vienerius metus Ramintos ir Lauryno šeimą papildė du gražūs vaikai. Sutuoktiniai neįtikėtinai džiaugiasi šiuo stebuklu ir dėl nieko nesigaili. Jie augina Roką, kaip savo vaiką, o neseniai susilaukė ir dukrytės. Gyvenime visada už gerą atsilyginama geru…
