Gyvenimas yra trumpas, todėl reikia saugoti mums brangius žmones…
Ši istorija apie žmoną palikusį vyrą, kuris savo klaidą suprato tada, kai jau buvo vėlu. Negalime pasakyti, ar ši istorija yra paremta tikrais įvykiais, tačiau ne tai yra svarbiausia.
Žemiau galite perskaityti vyro laišką, kuris privers susimąstyti kiekvieną.
“Gyvenime mes turime daugybę skirtingų etapų.
Prieš metus išsiskyriau su savo žmona. Palikau ją dėl gražesnės moters.
Mano buvusi žmona turėjo viršsvorio, o ant jos odos švietė celiulitas.
Jos pilvas buvo nukaręs.
Ji nekreipė dėmesio į savo šukuoseną.
Ji beveik nesidažė ir dažnai išeidavo į viešumą su apsitrynusiais drabužiais.
Trumpai tariant: ji manęs nebetraukė. Moteris, kurią kažkada pamilau, liko tik prisiminimuose.
Praėjus lygiai metams po to, kai ją palikau, sutikau moterį, kuri kažkada buvo mano žmona.
Ji spindėjo iš laimės.
Ji buvo neįtikėtinai graži ir numetė svorio.
Jos lūpos švietė iš toli nuo ryškaus raudono lūpdažio.
Suknelė, kurią ji vilkėjo, jai puikiai tiko.
Žvelgiant į jos kūną buvo sunku pasakyti, kad ji pagimdė tris vaikus (taip pat ir mano vaikus).
Ir būtent tada pagalvojau apie tuos papildomus kilogramus. Juk jie atsirado po paskutinio nėštumo. Ji man padovanojo nuostabius vaikus…
Celiulitas? Viskas tik dėl to, kad ji neturėjo pakankamai laiko nueiti į sporto salę. Jai reikėjo rūpintis mūsų vaikais kiekvieną dieną.
To paties laiko trūko pasidažyti ar susišukuoti plaukus.
Ji rūpinosi šeimos gerbūviu su šypsena veide.
Ji tiesiog mylėjo savo šeimą.
Taigi, dabar noriu kai ką pasakyti.
Namuose turėjau nuostabią moterį, tačiau pats viską ir sugrioviau. Sakiau sau, kad ji manęs nebetraukia.
Pats atsisakiau tikrojo grožio. Neįvertinau laimės, kurią turėjau…
Dabar ji didžiąją laiko dalį praleidžia su jauniausiu mūsų sūnumi. Jam tik dveji. Kitas yra trimis metais vyresnis, todėl jam nebereikia tiek daug priežiūros.
Taigi dabar ji turi daugiau laiko pasirūpinti savimi.
Ji suprato, kad jai nereikalingas toks idiotas kaip aš, kuris nevertina to ką turi.
Tada to nesupratau, o dabar jau per vėlu…“.
