Kiekvienas iš mūsų gyvenime susiduria su daugybe problemų, kurias turime spręsti. Deja, kai kuriems tokia problema kartais tampa artimieji, kurie pradeda “sunkinti gyvenimą”. Tai gali būti ne iš piktos valios ar savanaudiškumo – kartais iš tiesų labai sudėtinga pasirūpinti savimi, savo vaikais ir savo sergančiais vyresnio amžiaus tėvais ar seneliais.
Taip ir atsiranda minčių, kaip šią problemą išspręsti. Suaugę žmonės dažnai pamiršta, kiek meilės ir pasiaukojimo jiems turėjo skirti artimieji. Ši istorija neabejotinai primins kam nors tai, kad našta tapusiais artimaisiais kartais kyla noras tiesiog atsikratyti. Verta tik žinoti, kad kiekvienas mūsų pasirinkimas ir žingsnis neša su savimi pasekmes…
Jonas ilgą laiką buvo viengungis, kuris rūpinosi labiausiai savo karjera. Kai jam sukako 40, jis pagaliau buvo pasiekęs to, ko nori karjeroje. Jis turėjo butą, susirado jauną žmoną ir susilaukė sūnaus. Susikūręs savo šeimą jis pajuto, kaip gyvenimas išlaikant tris žmones skyrėsi nuo viengungystės. Jie nebuvo vargšai, tačiau visko sau leisti taip pat negalėjo.
Jonas buvo vienturtis, tad kai jo tėvas, sulaukęs 75-erių susirgo, būtent Jonui teko pasirūpinti juo. Vyras dirbo ir jam buvo labai sunku tai suderinti su sergančio tėvo priežiūra. Kurį laiką Jono tėvas gyveno kartu su jo šeima. Tačiau žmona skundėsi, kad turi pamaitinti kitą žmogų, išplauti jo daiktus, valyti, pirkti jam vaistus ir praktiškai būti jo slaugytoja. Žmonos spaudžiamas vyras galiausiai suprato, kad turi pasirūpinti jo šeimoje nesantaiką keliančia problema.
Jonas buvo priverstas rasti slaugos namus savo tėvui. Jis tikėjosi, kad profesionalūs darbuotojai juo gerai pasirūpins. Galiausiai jis nusprendė, kad tai tikrai yra geras ir tinkamiausias sprendimas. Kai viskas buvo paruošta, Jonas su sūnumi Roku vežė jo senelį į slaugos namus. Senukas nesipriešino ir visiškai neprieštaravo sūnaus sprendimui. Vis dėlto ką jis gali pasakyti sūnui – jis negali prievarta užkrauti savęs jo šeimai.
Jonas atsisveikino su tėvu ir žadėjo lankyti jį kiekvieną savaitgalį. Savo mintyse jis kuo puikiausiai žinojo, kad tai nerealu, tačiau visą kaltės ir gėdos jausmą jis nurijo ir nieko niekam neprasitarė. Kelionės namo metu Rokas buvo susimąstęs. Jis neatrodė liūdnas, bet jis apie kažką labai intensyviai galvojo. Berniukas paklausė tėčio, koks yra tikslus tų slaugos namų adresas.
– Sūnau, kam tau jį žinoti? Juk kai mes lankysime senelį, aš vairuosiu, tau nereikia turėti jų adreso.
– Ne, tėti. Aš noriu žinoti adresą tos vietos, kurioje turėsiu ir tave kada nors palikti, kai būsi senas ir sergantis. Aš turiu žinoti, kur tave reikės nuvežti.
Jonas pasimetė. Pirmoji jo reakcija buvo pyktis – kaip jis gali kalbėti taip? Jis supranta, ką sako? O tada jis suvokė akivaizdų dalyką – jis žinojo, kokį baisų pavyzdį parodė savo sūnui, ir nusprendė viską ištaisyti. Kitą dieną jis išsivežė tėtį iš slaugos namų. Jis žinojo, kad pasielgė neteisingai ir didžiavosi savo sūnumi, kuris atvėrė jam akis ir paskatino pasistengti labiau dėl savo artimųjų. Atsikratyti tėvų kaip nereikalingo šuns – vienas baisiausių žmogaus nuodėmių. Saugokime savo artimuosius, kurie nebus amžinai šalia.
