Skip to main content

Vyras paliko žmoną vieną su šešiais vaikais. Po 3 mėnesių moteris rado pribloškiantį dalyką ant galinės automobilio sėdynės

Gyvenimas ne visada yra rožėmis klotas. Dažnai jis būna sunkus ir nesąžiningas. Net jeigu iki šiol jums niekada neteko susidurti su rimtomis problemomis, galite būti tikri, kad anksčiau ar vėliau jos ateis.

Sunkiu gyvenimo momentu palaikymas ir meilė yra gyvybiškai svarbūs. Tai vieninteliai dalykai, kurie mus paguodžia ir neleidžia pasiduoti tamsiausiomis akimirkomis.

Ir visai nesvarbu, ar palaikymo sulauksite iš artimųjų, ar visiškai nepažįstamų žmonių. Svarbiausia jo sulaukti…

Šios moters istorija tai tik patvirtina!

Reklama

“Tai buvo žvarbus rugsėjis. Pabudau vieną rytą su šešiais alkanais vaikais, o kišenėje turėjau vos vieną dolerį. Mano vyras, o kartu ir vaikų tėvas, paliko mus be jokio paaiškinimo. Berniukų amžius buvo nuo trijų mėnesių iki septynerių metų, o jų sesutei buvo ketveri metai.

Galbūt vyro išėjimas ir nebuvo toks blogas dalykas. Jis niekada nebuvo geras tėvas. Visi jausdavome baimę, kai jis būdavo šalia. Vaikai bėgdavo slėptis po lovomis, vos tik išgirsdavo tėvo automobilį įvažiuojant į kiemą. Kita vertus, jis uždirbdavo pinigų šeimai, už kuriuos galėjome nusipirkti maisto.

Dabar, kai jis nusprendė išeiti, pyktis ir agresija dingo iš mūsų namų. Deja, bet kartu su tuo dingo ir maistas nuo mūsų stalo.

Galbūt tuo metu šalyje jau egzistavo kažkokia pagalba skurstančioms šeimoms, tačiau aš apie ją nieko nežinojau.

Taigi gražiai aprengiau vaikus, užsivilkau geriausią savo suknelę ir susėdę į seną surūdijusį automobilį išvykome ieškoti darbo.

Reklama

Apsilankiau kiekvienoje mūsų mažo miestelio gamykloje, parduotuvėje ir restorane. Deja, bet niekas negalėjo man pasiūlyti darbo.

Vaikai ramiai laukė automobilyje, o aš bandžiau įtikinti vadovus, kad greitai viską išmoksiu ir galiu dirbti bet kokį darbą. Prašiau tik suteikti man galimybę… Tačiau visur išgirdau tą patį – nėra laisvų vietų.

Paskutinė vieta, kurią nusprendžiau aplankyti, buvo įsikūrusi keli kilometrai už miesto. Tai buvo senas restoranas, kuris laikui bėgant virto pakelės kavine. Jo pavadinimas buvo “Didysis ratas“.

Ši kavinė priklausė garbaus amžiaus moteriai, kurią visi vadino močiute. Paaiškėjo, kad jai reikalingas žmogus, kuris gali dirbti nuo 11 val. vakaro iki 7-os ryto. Savininkė buvo pasirengusi mokėti 5 dolerius už valandą ir norėjo, kad kuo greičiau pradėčiau.

Reklama

Iš karto parlėkiau namo ir paskambinau paauglei, kuri gyveno mūsų kaimynystėje. Ji ir anksčiau prižiūrėjo mano vaikus, todėl pasiūliau po 18$ už kiekvieną naktį. Tai buvo pakankamai dideli pinigai, todėl mergina sutiko.

Tą vakarą, kai vaikai jau ruošėsi eiti miegoti, padėkojau Dievui už suteiktą šansą…

Taigi pradėjau dirbti “Didžiajame rate“. Kitą rytą grįžusi namo pažadinau auklę, atsiskaičiau už vaikų priežiūrą ir išleidau ją namo. Mergina gavo pusę to, ką uždirbau per visą naktį.

Savaitės sekė viena po kitos, o namuose padidėjo šildymo išlaidos. Gyvenome nuo algos iki algos. Negana to, mūsų automobilio padangos buvo labai susidėvėjusios. Prieš važiuojant į darbą turėdavau jas prisipūsti, o grįžtant atgal padaryti tai dar kartą.

Vieną tamsų rudens rytą nuėjau prie automobilio ir negalėjau patikėti savo akimis. Ant galinės sėdynės gulėjo keturios naujos padangos. Šalia nebuvo jokio raštelio. Automobilyje nieko nebuvo, išskyrus jas. Nieko, išskyrus keturias naujas padangas.

“Ar mūsų mieste gyvena angelai?“ – uždaviau sau klausimą.

Susitariau su vietiniu autoservisu, kad mainais už padangų keitimą išvalysiu jų ofisą. Pamenu, kad grindis šveičiau kur kas ilgiau, nei jie keitė padangas.

Pradėjau dirbti po šešias naktis per savaitę, tačiau pinigų vis trūko. Artėjo Kalėdos, tačiau puikiai žinojau, kad negaliu sau leisti nupirkti dovanų vaikams. Sandėlyje radau raudonų dažų skardinę ir pradėjau taisyti, bei perdažyti senus žaislus. Ketinau juos padėti po eglute.

Pradėjo plyšti ir vaikų drabužiai. Dar bandžiau juo lopyti, tačiau buvo tik laiko klausimas, kad jie vėl suplyš.

Naktį prieš Kalėdas taip pat teko dirbti. “Didžiajame rate“ buvo susirinkę nuolatiniai klientai. Kavinėje sėdėjo tolimųjų reisų vairuotojai Leif, Frank ir Jim, bei pareigūnas Joe. Buvo tikrai puiki atmosfera.

Reklama

Po naktinės pamainos patraukiau link savo automobilio. Jame gulėjo daugybė pakuočių. Galima sakyti, automobilis buvo prikimštas dovanų. Greitai puoliau peržiūrėti, kas buvo palikta ant galinės sėdynės. Pirmoje dėžėje buvo įvairių dydžių vaikiški džinsai. Kitoje – šilti megztiniai ir marškinėliai. Tada pažvelgiau į likusias pakuotes.

Jose buvo saldainiai, riešutai, vaisiai… Buvo daug maisto… Radau didelį kalėdinį kumpį, konservuotų daržovių ir bulvių.

Reklama

Vienoje iš dėžių buvo pilna kosmetikos ir valymo priemonių.

O štai paskutinėje dėžėje radau penkis žaislinius automobilius ir mažą lėlę…

Saulė švelniai švietė virš miesto, o aš riedėjau tuščiomis gatvėmis. Mano skruostais riedėjo dėkingumo ašaros. Niekada nepamiršiu laimingų vaikų veidų, kai jie išpakavo šias gražias dovanas.

Tą gruodį supratau, kad angelai iš tikrųjų gyvena mūsų mažame miestelyje…

Jie tiesiog leidžia laiką “Didžiojo rato“ kavinėje“.

Reklama