Connie Going ne veltui pasirinko savo socialinės darbuotojos profesiją. Gabi moteris per visą savo karjerą sugebėjo sėkmingai surasti ilgalaikes šeimas net 1000-čiui beglobių ir našlaičių. Kiekvieną vaiko atvejį ji išanalizuoja ne tik kaip specialistė, bet ir kaip empatiškas žmogus.
Ji liūdi dėl kiekvienos net mažiausios nesėkmės ir džiaugiasi kone labiausiai, kai vaikai suranda naujus, mylimus ir amžinus namus. Tačiau dėl įvairiausių priežasčių ne kiekvienas vaikas patiria tokią sėkmę. Paauglys Taylor Diaz, galima sakyti, gyvenime patyrė tokias skaudžias nesėkmes, kad jo atvejis buvo tikrai išskirtinis.
Taylor gimė narkomanų šeimoje, kurioje jis ir dvi jo sesės gyveno neilgai. Globos sistemoje trys vaikai atsidūrė 2003-iaisiais. Kai visus tris galiausiai įsivaikino viena šeima, beglobiams atrodė, kad pagaliau jų gyvenimas klostysis kur kas geriau. Tačiau netrukus po įvaikinimo šeima atsisakė vieno iš vaikų – tai buvo Taylor.
Įtėviai teigė, kad berniukas turi pykčio problemų, todėl jie negali jo auginti. Tada būdamas vos 4-erių metų amžiaus, Taylor jau patyrė antrą gyvenimo traumą. Netekęs savo biologinių tėvų, dabar jis neteko ne tik naujų įtėvių, bet ir savo sesių. Nenuostabu, kad tokie įvykiai labai paveikia jauną protą.
Berniukas negalėjo būti atviras sau ir kitiems dėl patirtų traumų, todėl jo elgesys buvo neprognozuojamas. Kai Connie apsiėmė dirbti su berniuko byla, ji tikėjosi jam rasti naujus namus, kuriuose jį pamiltų ir duotų galimybę išgydyti savo patirtas žaizdas.
Kai jau atrodė, kad viskas klostosi gerai ir berniukas buvo vėl įvaikintas, visos pastangos vėl sudužo į šipulius, nes nauja šeima vėl atsisakė berniuko. Tokia pat istorija pasikartojo ir trečią kartą. Praėjus dešimtmečiui nuo to laiko, kai berniukas pateko į globos sistemą, nebuvo pasiekta jokio progreso. Taylor pats prisipažino, kad jis ne kartą “testavo” savo naujas šeimas. Jis žaisdavo su globėjų kantrybės limitais su savo pykčiu pakurstytu elgesiu ir pasiekdavo to, apie ką jis visada galvojo – jo ir vėl atsisakys.
Jis jautėsi niekam nereikalingas, o jau net dvi šeimos tą jam ir įrodė. Connie ilgai galvojo, kaip ji gali padėti šioje beviltiškoje situacijoje. Staiga moteris suprato, kad ji nėra tokia jau beviltiška. Connie pranešė Taylor, kad ir ji nutraukia darbą su juo, kaip socialinė darbuotoja. Ji nebegalėjo niekuo jam padėti, kaip profesionalė.
Tačiau ji nusprendė padėti kaip žmogus – Connie suprato, kad tik ji padės šiam morališkai suluošintam berniukui patikėti, kad gyvenimas gali būti kitoks. Ji, kaip išmananti vaikų psichologiją, kuo puikiausiai žinojo, kur slypi berniuko nederamo elgesio šaknys. Kaip moteris, kuri pasiryžo būti jo naująja įmote, ji privalėjo apsišarvuoti geležine kantrybe.
Connie ir Taylor kelias nebuvo lengvas – jų namuose taip pat dužo veidrodis ir tai tikrai nebuvo nelaimingas atsitikimas. Taylor vis dar jautė pyktį dėl to, ką jis patyrė, tačiau Connie neleido jo “triukams” sutrukdyti jų progresui.
“Aš tavęs vis vien neatsisakysiu” – sakė moteris įsūniui, kai jis norėjo pabėgti iš namų.
Tai buvo vienas iš kertinių momentų, kai paauglys pagaliau suprato – ši moteris tikrai pasiryžusi duoti savo meilę jam ir būti jo mama. Visai netrukus berniuko vidinės sienos sutrupėjo ir jis suprato, kad čia yra jo namai ir jo tikroji šeima. Dabar Connie net neįsivaizduoja gyvenimo be Taylor, kuris tapo jos trečiuoju vaiku.
“Kiekvienas vaikas yra tinkamas įvaikinimui. Ne kiekvienas suaugęs yra pasiruošęs įsivaikinti.” – sakė laiminga moteris. Taylor tuo tarpu prisipažįsta, kad jis jaučiasi ten, kur jam lemta būti. “Ji žino mano tamsiausias puses, tačiau Connie vis vien pasirenka mylėti mane ir manimi rūpintis. Man nieko daugiau nereikia”.
