Evgenij su žmona gyveno tikrai laimingą ir meilės kupiną gyvenimą. Kai jie sužinojo, kad laukiasi kūdikio, jie abu buvo devintam danguj. Viskas vyko įprastai ir iš pažiūros turėjo įvykti sklandus gimdymas. Taip ir buvo – palatoje buvęs vyras vos laikė laimės ašaras, kai išgirdo pirmąjį kūdikio verksmą.
Jis net pats nukirpo virkštelę, jungusią jo mylimą moterį ir naujagimį sūnų. Tačiau sekantys gydytojo žodžiai į šipulius sudaužė visą laimės burbulą – jūsų sūnus turi Dauno sindromą. Palatoje įsitvyrojo tyla, kurią nutraukė tylus žmonos žodžiai: “Ženia, tai rimta. Turime kažką spręsti dėl to…” . Naujagimiui taip pat buvo nustatyta infekcija ir pneumonija, todėl mažylis Miša iš karto buvo perkeltas į kitą skyrių ligoninėje.
Vyras buvo visiškai sutrikęs ir negalėjo suprasti, už ką jam toks vaikas. Nors vakarietiškame pasaulyje žmogus su Dauno sindromu yra labai integruojamas į visuomeninį gyvenimą ir aktyviai jame dalyvauja, Rusijoje tokie vaikai vis dar stigmatizuojami. Dažnai tai net reiškia, kad tėvai iš karto atsisako kūdikio, nes jie nesiryžta gyvenimui su žmogumi, kuriam reikės skirti daug daugiau dėmesio ir rūpesčio nei sveikam mažyliui.
Vaikai yra atiduodami vaikų globos namams, kuriuose jie niekada negauna pakankamo rūpesčio geresniam vystymuisi. Po keleto dienų Ženia, jo žmona ir anyta su uošviu susėdo prie stalo ir sprendė vaiko likimą. Daugiausia kalbėjęs uošvis teigė, kad reikia atiduoti vaiką valstybės globon, nes jiems patiems pasirūpinti Miša bus neįmanoma. Anyta jam antrino, tačiau labiausiai Evgenij laukė žmonos atsakymo.
Vyrą ir jo žmoną tikrai siejo stiprus ryšys, jis manė, kad jie turi tokias pačias vertybes ir į gyvenimą jie žiūri panašiai. Tačiau Ženia negalėjo patikėti savo ausimis tada, kai žmona pritarė savo tėvams ir nusprendė atsisakyti judviejų sūnaus. Nors Evgenij iki tol ir panikavo dėl jo laukiančio sunkaus darbo auginant sūnų, tačiau jis žinojo, kad mažasis Miša dėl nieko nekaltas.
Tad vyras griežtai pasakė, kad vaiko neatsisako. Pora čia pat nusprendė ir skirtis. Dabar vyras vienas augina Mišą ir savo sprendimo nepakeistų už nieką. Evgenij pasiryžo ne tik būti vienišu tėvu, tačiau ir apsisprendė daryti viską dėl savo sūnaus, kad šis užaugtų laimingas.
Mažylis aktyviai dalyvauja įvairiose raidos terapijose, lanko baseiną, kuris padeda su fizine raida. Evgenij pripažįsta, kad žmonėms trūksta edukacijos. Daugybė žmonių vis dar remiasi pasenusiais stereotipais ir mitais, tad savo istorija jis taip pat nori prisidėti prie visuomenės švietimo.
Nuo to laiko, kai jis sužinojo sūnaus diagnozę, vyras pradėjo labai domėtis šia liga. Jis suprato, kad egzistuoja daug žymiai baisesnių diagnozių ir scenarijų. Tiesa ta, kad vaikai su Dauno sindromu šiandien yra kur kas efektyviau integruojami į visuomenę, todėl berniukas dar gali gyventi tikrai pilnavertišką gyvenimą.
Vyras įrodo sau ir kitiems, kad Dauno sindromas yra ne tokia didelė kliūtis gyvenime. Tėvo meilė sūnui yra nepaprastai didelė, tad kad ir kaip sunku būtų, jis tiki, kad padarė teisingai. Tokių vyrų kaip Evgenij yra reta, tad džiugu matyti puikų pavyzdį visiems.
