Atvažiuoja suvalkietis pas draugą į svečius. Tie susėda, šnekasi, prisimena gerus laikus ir, žinoma, geria. Gėrė, gėrė, prisigėrė, nusprendė kad jau laikas gult, padėjo gėrimus į spintą, o kadangi gyveno biednai sugulė visi į vieną lovą. Šeimininkas, šeimininko žmona ir svečias.
Neužilgo kažkas atėjo ir šeimininkas nuėjo į virtuvę su atėjūnu šnektelti. Tada suvalkietis lipa ant šeimininko žmonos, o ta sako:
– Nelipk, nespėsi.
Na, suvalkietis ir galvoja, nespėsiu tai nespėsiu.
Po kurio laiko vėl lipa – žmona sako:
– Nelipk, juk tikrai nespėsi.
Na, suvalkietis galvoja, reikia palaukti… Po kiek laiko, neapsikentęs vėl lipa.
Draugo žmona sako:
– Nu gerai, bet greitai… Nes dar nespėsi…
Suvalkietis staigiu judesiu užsiropsčia ant draugo žmonos, persiverčia per ją, staigiai iki spintos, atsidaro butelį, greitai išgeria ir sugrįžęs į lovą sako moteriai:
– Matai, vistik suspėjau.
