Stebėdami vaikus suaugusieji gali daug ko išmokti. Vaikai, ypač labai jauname amžiuje, yra smalsūs ir nuoširdūs žmonės, dažnai neturintys jokių filtrų ir ribų. Galiausiai, jie galbūt dar nesupranta, pagal kokias “normas” gyvena jų tėvai. Tačiau ką vaikai bepasakytų, nors jei tai ir netaktiška, dažniausiai jie neturi siekio kažką įžeisti ir užgauti.
Rašytoja ir dviejų vaikų mama Mary Katherine Backstrom savo vietinėje vaflių kavinėje mėgo ne tik pavalgyti su vaikais, bet ir leisti laiką ir dirbti ties savo knygomis. Toje kavinėje dirbo Cynthia – padavėja, su kuria per daug metų dvi moterys susidraugavo ir pažino viena kitą vis labiau ir labiau. Kai Mary Katherine pagimdė savo antrą vaiką, Cynthia buvo tas žmogus ne iš artimiausios aplinkos, kuris matė kaip auga jos dukra Holland ir mylėjo mergaitę taip, kaip kad myli jos tėvai ir seneliai.
Kadaise nepažįstama moteris visiškai netyčia tapo Backstrom šeimos dalimi. Mary Katherine kiekvieną kartą apsilankius kavinėje sužinodavo vis daugiau ir daugiau Cynthia gyvenimo detalių. Dvi naujos draugės meldėsi viena už kitą, kai abi išgyveno didelius sunkumus gyvenime, jos abi džiaugėsi ir toje pačioje kavinėje šventė Holland pirmą, antrą ir net trečiąjį gimtadienius.
Mary Katherine prisimena, kad Cynthia paruošdavo jų mėgstamiausią užsakymą vos pasirodžius šios šeimos automobiliui aikštelėje. Ji taip pat mažajai Holland įjungdavo jos mėgstamiausią dainą iš filmuko “Ledo šalis”. Cynthia net šoko su Holland visa gerkle dainuodami iki skausmo į atmintį įstrigusius dainos žodžius. Mergaitė ir padavėja iš tiesų buvo kone geriausios draugės.
Tačiau kai Holland paaugo, jos mama pastebėjo, kad ji analizuoja ir žiūri į savo aplinką jau kiek kitaip. Tačiau niekas negalėjo paneigti – maža mergaitė ir jos suaugusi draugė yra neišskiriamos nepaisant besikeičiančių trimetės interesų. Vieną dieną Mary Katherine pastebėjo, kad mergaitės nuotaika yra pakitusi, kad ji kažką intensyviai galvoja. Tačiau to, ką pasakys mergaitė, kai prie jų priėjo senai pažįstama Cynthia, mama nesitikėjo.
“Ponia Cynthia, kodėl jūsų odos spalva yra tokia tamsi?” – pagaliau paklausė mergaitė.
Nors visiems suprantama, kad tai buvo paprasčiausias vaikiškas smalsumas ir domėjimasis pasauliu, Mary Katherine vos nepaspringo. Moteris iš karto pabijojo to, kad jos dukra peržengė ribą paklausdama tokio dalyko. Rasių skirtumai ir iš to kylančios problemos buvo opi problema tiek prieš šimtus metų, tiek ir šiandien.
Mary Katherine yra žodžio meistrė, ji parašė ne vieną knygą, todėl ji tikrai žinotų ką atsakyti dukrai, jei ji tokį klausimą apie rasę užduotų namie, be pašalinių akių ir ausų. Tačiau mergaitė buvo greitesnė už žaibą ir rėžė savo klausimą tiesiai tam žmogui, kuris akivaizdžiai skyrėsi nuo jos savo odos spalva.
Tačiau Cynthia tik nusišypsojo ir pasakė: “Nes Dievas sukūrė mus visus skirtingus. Argi tai nenuostabu?”.
Net Mary Katherine negalėjo atsakyti taip tobulai, kaip tai padarė Cynthia. Ir tada mamos mintys nušvito. Juk jos trimetė dukra akivaizdžiai mato ir supranta skirtingai atrodančius žmones. Natūralu, kad jai kyla klausimai, kodėl pasaulis toks ar anoks. Įsivaizduoti ir pasakoti vaikams, kad visi mes esame žmonės ir visi esame vienodi yra kvaila.
Kur kas teisingiau, produktyviau ir aiškiau yra paaiškinti vaikams, kad absoliučiai kiekvienas žmogus yra skirtingas ir kad būtent tai ir yra nuostabus dalykas, kuris daro pasaulį gražiu. Moteris suprato, kad privalome aiškinti vaikams apie pasaulio skirtumus – ar tai būtų lytis, rasė, tikėjimas ar seksualinė orientacija. Sakyti, kad nežinai kaip paaiškinti, kad nėra dviejų vienodų žmonių, yra tiesiog tingumo požymis.
Ačiū Dievui, kad Cynthia turėjo patį tobuliausią ir paprasčiausią atsakymą – visi Dievo sukurti esame skirtingai ir tai nuostabu. Be abejonės, mažyliams visada kils vis naujų klausimų, kurie gali būti sudėtingi. Tačiau tildyti ir drausti pažinti pasaulį vaikams, kurie iš gamtos yra smalsūs sutvėrimai, yra didelė nuodėmė prieš juos ir prieš pačius save.
Po to pokalbio ir netikėto klausimo niekas nepasikeitė – mažoji Holland ir toliau mėgavosi savo suaugusios draugės draugyste ir stipriais apsikabinimais kiekvieną kartą. Ši patirtis galiausiai galiausiai kai ko išmokė ir pačią Mary Katherine, kuri sėkmingai užbaigė rašyti savo knygą toje pačioje kavinėje. Savo kūryboje ji papasakojo ir apie įvairias gyvenimo pamokas, kurių ji išmoko būtent iš savo mažųjų ir iš Cynthia.
