Vienuolė ir kunigas išvyko į netoli esantį miestą, tačiau kelyje juos užklupo stipri pūga.
Oro sąlygos buvo neįtikėtinai prastos, todėl sušalę ir pervargę jie nejučia pasiklydo. Ieškodami pastogės jie privažiavo prie apleisto namelio. Tai buvo labai mažas namas su vieninteliu kambariu, tačiau praleisti vieną naktį pats tas.
Vienintelis dalykas, apie kurį jie svajojo po varginančios kelionės, buvo miegas. Spintoje jie rado kelias antklodes ir miegmaišį. Bėda buvo tik tai, kad namelyje buvo vos viena lova.
Kunigas, kaip ir pridera tikram vyrui, vienuolei pasakė:
– Sese, jūs gulkitės į lovą, o aš įlįsiu į miegmaišį ir išmiegosiu ant grindų.
Vienuolė atsigulė į lovą, tačiau po kelių minučių kunigui sako:
– Tėve, žinokit aš baigiu sušalti…
Kunigas išlindo iš miegmaišio ir nuėjo paimti dar vienos antklodės. Užklojęs vienuolę jis įlindo atgal į miegmaišį ir saldžiai užmigo. Po kelių minučių ir vėl pasigirdo vienuolės balsas. Ji ir toliau šalo.
Kunigas pakilo, atnešė dar vieną antklodę ir rūpestingai užklojęs vienuolę grįžo į savo miegmaišį.
Po kurio laiko, kai kunigas užmigo ir jau sapnavo pirmą sapną, vienuolė paprašė dar vienos antklodės.
Kunigas pavargo nuo prašymų ir nusprendė nebesikelti. Vietoj to jis ištarė:
– Sese, turiu jums vieną pasiūlymą. Esame visiškai vieni apleistame name miško vidury, kur niekas niekada nesužinos apie tai, kas įvyko. Galbūt apsimeskime, kad esame šeima.
Patenkinta vienuolė sako:
– Sutinku, tėve.
Atsakydamas į tai kunigas sušuko visu balsu:
– Tad būk gera, atsikelk iš lovos ir pati pasiimk tą prakeiktą antklodę!!!
