Religija arba tikėjimas yra labai individualus dalykas mūsų laikais, net ir tokiose krikščioniškose šalyse kaip Lietuva ar kaimyninės krikščioniškos šalys. Nors šiandien yra nemandagu kritikuoti kito žmogaus gyvenimo pasirinkimus, tačiau lig šiol abiejose barikadų pusėse būna žmonių, kurie jėga nori sugrūsti savo tiesą kitaip mąstantiems.
Nors ši istorija yra galbūt išgalvota, tačiau jos moralas yra labai svarbus visiems.
Ateistė mokytoja įsivėlė į diskusiją su savo mokiniais apie Dievą ir apie religiją. Kai kurie tikintys vaikai nepriėmė jos nuomonės ir argumentų, todėl diskusija tik aštrėjo.
Ji nusprendė išdėstyti savo teoriją praktiškai, atsivedus vaikus į kiemą. Ji paklausė Adomo, ar jis mato medžius, augančius mokyklos kieme.
“Taip, matau” – atsakė berniukas.
“Ar matai žolę, augančią aplink medį?” – tęsė mokytoja.
“Taip matau” – atsakė Adomas.
“Dabar pažiūrėk į dangų” – Adomui liepė mokytoja. Berniukas minutę atidžiai stebėjo mėlyną dangų ir slenkančius baltus debesis.
“Ar tu matai Dievą danguje?”- paskutinį klausimą uždavė mokytoja.
Adomui neliko nieko kito, tik pasakyti, kad danguje jis matė tik dangų, o Dievo jame jis nematė.
“Būtent. Mes negalime matyti Dievo danguje, nes jo ten nėra. Jis tiesiog neegzistuoja” – su pasitenkinimu savo argumentus užbaigė mokytoja. Tačiau tą akimirką Adomo klasės draugė Monika uždavė jam tuos pačius klausimus apie augalus kieme.
Ji paklausė ar Adomas mato medį, žolę, dangų už lango. Į visus klausimus jis atsakė taip pat, kaip ir mokytojai. Tačiau tolimesni mergaitės žodžiai buvo netikėti.
“Ar tu matai mūsų mokytoją?” – paklausė Monika.
“Taip, aš ją matau” – atsakė Adomas.
“Ar tu matai jos smegenis?” – netikėtai paklausė mergaitė.
“Ne” – atsakė nustebęs berniukas.
“Taigi, pagal šiandien išdėstytą mūsų mokytojos teoriją, jei nematome jos smegenų, reiškia jų ten nėra”
Visa klasė prapliupo juoktis dėl to, kaip stipriai susimovė mokytoja, norėdama įrodyti kažką labai sumaniems vaikams.