“Vieną dieną paskambinau savo draugui Mariui ir pasiūliau atvykti pas mane į sodybą išsikepti šašlykų ir maloniai praleisti laiką.
Marius mielai sutiko, todėl aptarėme artėjančio savaitgalio planus. Pokalbio pabaigoje mano telefonas “pakibo“, o draugas užmiršo padėti ragelį. Būtent tada išgirdau, ką jis su žmona galvoja apie mano šeimą…
Mūsų draugų pokalbis buvo labai nepagarbus. Marius mane išvadino asilu, o mano mylimą žmoną – beždžione. Negana to, jie mūsų sodybą laiko apgriuvusia lūšna.
Jie mus pasmerkė, kad susilaukėme net keturių vaikų. Pasak jų, mes esami kvaili ir netasakingi. Juokingiausia, kad jie patys neturi nei vieno vaiko. Vėliau Marius su žmona aptarė, kaip nupirks kokių pigių užkandžių ir atvažiuos pas mus nemokamai pavalgyti.
Su žmona negalėjome patikėti, kad taip šneka mūsų draugai… Niekada net neįtarėme, kad jie taip galvoja apie mus. Iš pradžių galvojome atšaukti savaitgalio planus ir nutraukti visus santykius su šiais “draugais“. Tačiau vėliau nusprendėme juos pamokyti, apsimesdami, kad nieko nežinome. Norėjome, kad ir jie pasijaustų nepatogiai…
Savaitgalį Marius su žmona atvyko į mūsų sodybą. Pamatę mūsų vaikus, jie pradėjo šypsotis ir gražiai kalbėti. Jie labai stengėsi parodyti, kaip juos myli. Su žmona pradėjome dar labiau šlykštėtis šių žmonių dviveidiškumu…
Tuomet pradėjome bendrauti:
– O Jūs neplanuojate susilaukti vaikų? Kaip ir pats laikas būtų. Gal kažkokių problemų turite?
– Ai, mes niekur neskubam. Norisi dar dėl savęs pagyventi.
– Baikit… Būkit sąžiningi. Greičiausiai galvojate, kad vaikus gimdo tik neatsakingi asilai ir beždžionės?
Po šios frazės “draugai“ pažiūrėjo vienas į kitą, bet nieko nesakė.
Marius su žmona atsivežė kažkokių pigių saldainių vaikams ir traškučių.
– Ar Jūs nupirkote šiuos pigius saldainius ir traškučius? – paklausiau jų. Marius tik kažką sumurmėjo po nosimi.
Aš tęsiau toliau:
– Draugai, juk viskas gerai. Dabar sunkūs laikai… – svečiai darėsi vis niūresni. – Aš Jus puikiai suprantu. Va ir mūsų namas griūva. Sode tiek daug darbo, o papildomos rankos tikrai praverstų. Sutarkime – mes vaišiname vakariene, o jūs padedate su darbais. Eikit paskui mane, parodysiu, kur laikome visus įrankius.
Iš pradžių Marius su žmona galvojo, kad čia tik juokelis. Aš nestabdžiau ir toliau pasakojau, kaip reikia atlikti tam tikrus darbus. Tuo tarpu aš kepiau šašlykus ir akivaizdžiai parodžiau, kad Mariaus pagalba man visiškai nereikalinga.
Netrukus mūsų “draugai“ susigalvojo, kad turi skubiai grįžti į miestą. Net nespėjo pavalgyti.
Taip ir nežinau, ar jie suprato, jog girdėjau jų pokalbį per telefoną. Tačiau nuo tos dienos daugiau nebendraujame“.
