Kiekviena nuotaka svajoja, kad jos vestuvių dieną viskas praeitų lyg pasakoje. Kiekviena pora taip pat žino, kad santuokinio gyvenimo kelyje tikrai pasitaiko duobių. Daugelis tik tikisi, kad tos nelaimės ir negandos neatsitiks bent jau pirmą valandą po vestuvių…
Sužadėtinių Elizabeth ir Jake didžioji diena tikrai prasidėjo pasakiškai. Savo meilę atšvęsti jie pasirinko mažą, tačiau labai romantišką ir jaukią salą Mičigano valstijoje. Mackinac sala yra tokia mažytė, kad joje nėra nei vieno automobilio. Pora neįsivaizdavo geresnės vietos savo šventei.
Jų santuoka prasidėjo nuo labai gražios ceremonijos nedidelėje bažnyčioje. Jaunoji tradiciškai tėvo buvo palydėta iki altoriaus, o abiejų įsimylėjelių veiduose nedingo šypsena. Visi poros svečiai, giminės ir artimieji taip pat džiaugėsi puikiai prasidėjusia diena.
Tačiau, kai visi svečiai susibūrė šventiniam vakarui išnuomotoje viešbučio terasoje, atsitiko tai, ko visi mažiausiai tikėjosi. Nuotakos tėvui pradėjus skaityti tostą, pasigirdo panikos šauksmai. Šalia stovėjęs pastatas užsiliepsnojo ir visiems žmonėms buvo liepta evakuotis.
Saugiausia susibūrimo vieta buvo nurodyta ta pati bažnyčia, kurioje jaunavedžiai dar prieš valandėlę nekantriai laukė savo šventės. Sunku ir įsivaizduoti, kokį nusivylimą turėjo jausti Elizabeth ir Jake, nes atrodė, kad jų šventinė diena supleškėjo it tas pastatas.
Tačiau miniatiūrinio miestelio gyventojai ir svečiai greitai sužinojo apie poros nelaimingą ir netikėtą šventės pabaigą, tad kol jaunavedžiai meldėsi bažnyčioje, visas miestelis sujudo it skruzdėlynas. Evakuacijos metu virtuvės šefas suspėjo susirinkti visą pusiau pagamintą maistą ir jį pas save priėmė netoliese buvusio restorano šeimininkas.
Užleidęs jam virtuvę, vyras suteikė galimybę pamaitinti svečius pagal planą. Kitas viešbutis, buvęs už kelių šimtų metrų nuo viešbučio, kuriame kilo gaisras, kaip tik turėjo laisvą terasą, kurią jie maloniai pasiūlė panaudoti. Kadangi saloje nebuvo nei vieno automobilio, visi vestuvių svečiai nešėsi rankose ką nors iš vienos šventės vietos į naująją.
Padavėjai ir kiti darbuotojai pervežė įrangą dviračiais ir vos po valandos jauniesiems buvo pranešta, kad jų vestuvės “prisikėlė” it Feniksas iš pelenų. Elizabeth ir Jake net neįsivaizdavo, kad po tokių įvykio buvo įmanoma kažkaip išgelbėti jų šventę, tačiau ji tapo šimtą kartų geresne, kai jaunavedžiai pamatė tiek gerumo ir pozityvumo visų miestelio gyventojų ir verslininkų veiduose.
Visi, kas pasiūlė savo skubią pagalbą ir paslaugas, nepaprašė iš poros vėliau nei cento. Mažiau nei per valandą, jaunosios akys vėl prisipildė jau ne liūdesio, o laimės ašaromis. Pora ruošėsi vestuvėms ne vieną mėnesį, o dėl netikėto gaisro visi planai ir visa diena vos nesudužo į šipulius.
Tačiau net ir nepažįstamųjų gerumas ir ištiesta pagalbos ranka suteikė šiems jaunavedžiams pačią įspūdingiausią ir įsimintiniausią dieną jų gyvenime, kurios jie niekada negalėtų būti suplanavę. Iš tiesų – nėra to blogo, kas neišeitų į gera!
