Ne visiems lemta būti laimingose ir mylinčiose santuokose. Zofija su Petru senatvėje jau nebegalėjo vienas kito pakęsti, tačiau vardan santuokos šventų įžadų sukandę dantis vienas kitą kentė. Petras buvo turtingas vyras ir sulaukus senatvės jam vis labiau kriko protas.
Jis panoro palikti žmoną be cento ir būti palaidotam su visais savo pinigais. Nors pagal patarlę “Turto į grabą nesudėsi”, Petro paskutinis noras buvo būtent toks. Jis mylėjo pinigus labiau nei bet ką, tačiau niekada jų nešvaistė ir visą laiką su baime juos kaupė. Susirgęs jis paprašė žmonos pasižadėti sudėti visus jo pinigus į jo karstą ir palaidoti su jo turtu. “Pažadu” – atsakė Zofija.
Galiausiai Petras mirė, o žmona pradėjo galvoti, kokiu būdu sutalpinti didelius vyro pinigus į mažą karstą. Zofija buvo ištikima žmona ir teisingas žmogus, todėl vyro paskutinį norą ji tikrai privalėjo išpildyti. Po poros dienų vyko Petro laidotuvės.
Gražioje vietinėje bažnyčioje susirinko daug Petrą pažinojusių žmonių. Pasibaigus mišioms karstas buvo uždaromas, tačiau Zofija staiga sušuko “Palaukite!”. Moteris priėjo prie karsto ir įdėjo į jį nedidelę dėžutę. Ji grįžo į savo vietą, atsisėdo ir šypsojosi. Jos draugė staiga paklausė: “Ką tu ten idėjai?”.
Zofija paaiškino, kad Petro paskutinis noras buvo būti palaidotam su visais savo pinigais. Visas miestelis žinojo, kad Petras yra pasiturintis vyras, todėl draugei natūraliai kilo klausimas, kaip ji sutalpino visus jo pinigus į tą mažą dėžutę.
“Taip, man buvo nelengva sugalvoti, kaip viską sutalpinti į dėžutę, tačiau aš greit radau puikų sprendimą. Aš sudėjau visus jo pinigus į savo sąskaitą ir išrašiau jam čekį!” – tyliai nusijuokė Zofija, išpildžiusi Petro norą.
