Skip to main content

Moteris pagavo vagiančią mergaitę ir planavo ją kaip reikiant pamokyti. Tačiau netrukus paaiškėjo skaudi tiesa apie nematytą mergaitę

Kristina tvarkė sodo namelį, kai per langą pastebėjo po sodą vaikštančią mergaitę. Nieko nelaukusi moteris išbėgo į lauką.

– Oi tu, vagile! Argi gražu ateiti į svetimą daržą neatsiklausus ir vogti braškes? Nagi, eime pas tavo tėvus. Tegul jie paaiškina, kad vogti yra nusikaltimas, – Kristina paėmė ją už rankos ir išsivedė iš kiemo.

Mergaitė nebandė išsilaisvinti ir nusivedė moterį į savo namus kaimo pakraštyje. Kristina žinojo, kad čia gyvena vienišas senukas Romas.

Asociatyvi nuotrauka
Reklama

– Ar mano anūkė kažką padarė? – paklausė senelis.

– Ji sutrypė visas mano braškes. Būtų gerai, jei tik valgytų, bet ne, ištrypė visą lysvę. Kur jos tėvai? Tegul paaiškina dukrai, kad negalima imti kitų žmonių daiktų, – piktinosi moteris.

– Labai atsiprašau, – ramiai atsakė senelis ir pagriebė virvę, kuria planavo suduoti mergaitei.

Asociatyvi nuotrauka

Kristina išplėšė virvę iš vyro rankų.

– Gal išprotėjot? Juk ji tik maža mergaitė. Maniau, kad čia gyvena normalūs žmonės, o ne pamišėliai, – tęsė Kristina.

Tuo tarpu mergaitė nubėgo už tvarto.

Reklama
Asociatyvi nuotrauka

– Visada ten slepiasi, kai ką nors prisidirba, – ramiai paaiškino vyras. – Ji neturi tėvų. Mama mirė praėjusią žiemą, o tėvas… velniai žino kur bastosi. Jis atvedė Deimantę pas mane ir nuo to laiko nesirodo. Nuo kitų metų ji pradeda eiti į mokyklą. Atleiskit dėl šio nesusipratimo. Deimantė be galo myli braškes, tačiau šiemet jų neturime.

Asociatyvi nuotrauka
Reklama

– Žinoma, atleidžiu. Nežinojau, kad čia tokia situacija… – atsakė moteris ir išskubėjo namo.

Kristina be galo graužėsi, kad užsipuolė mažą mergaitę… Kaime ji nesilankė pastaruosius šešis metus, po to, kai mirė jos mama.

Negana to, ji ir pati pastaruosius penkis metus kovojo su vėžiu. Bėgant metams buvo visko: ji kilo ir krito, tačiau niekada nepasidavė. Ji net neliūdėjo, kai ją paliko vyras. Priešingai – tapo lengviau. Dingo nuolatinė baimė nuliūdinti vyrą dėl prastų gydytojų prognozių.

Asociatyvi nuotrauka

Galiausiai Kristina įveikė ligą ir pradėjo reguliariai lankytis kaime, kad atgautų jėgas. Čia ji sutvarkė apleistus mamos namus.

Moteris ir toliau pergyveno dėl rytinio incidento, todėl į maišelį įdėjo saldainių, surinko darže likusias uogas ir nuėjo taikytis su Deimante.

– Ko grįžote? – paklausė senelis. – Norite susitaikyti su Deimante? Ji vis dar už tvarto. Eikit ir rasit ten ją.

Kristina įteikė dovaną, paglostė mergaitės galvą ir atsiprašė.

Reklama
Asociatyvi nuotrauka

– Ar jūs nepykstat ant manęs? Daugiau niekada taip nedarysiu. Pažadu! – tarė Deimantė.

Nuo to laiko moteris ir mergaitė tapo draugėmis. Kristina netgi pasirūpino būtiniausiais daiktais mokyklai.

Vėliau sekė žiema, o Kristina į kaimą sugrįžo tik pavasarį. Visą šį laiką ji nebendravo su Deimante, nes nei ji, nei senelis neturėjo telefono.

Nieko nelaukusi moteris nubėgo pas savo mažąją draugę, tačiau namuose nieko nerado.

Asociatyvi nuotrauka
Reklama

Paaiškėjo, kad prieš kelis mėnesius senelis mirė, o mergaitė atsidūrė vaikų namuose. Buvo surastas ir Deimantės tėvas, tačiau jis atsisakė visų teisių į dukrą.

Kristina susirado ir įsivaikino mergaitę.

Kartu jos gyvena jau devynis metus. Šiandien Deimantė yra miela, paklusni ir gerai besimokanti paauglė. Ji beveik neprisimena savo biologinės mamos, todėl Kristiną vadina savo tikrąja mama.

Vasaromis jos atvyksta į kaimą ir su šypsena prisimena dieną, kai likimas jas suvedė Kristinos darže…

Asociatyvi nuotrauka
Reklama