„Aš visą gyvenimą džiaugiausi, kad mano tėvai davė man daug. Puikų išsilavinimą, gerą auklėjimą, gražią vaikystę su daug nuotykių, kelionių. Dabar, pats būdamas tėvu, aš suprantu, kokias dideles pastangas jie dėjo tam, kad man būtų gerai. Tą patį dariau ir aš su savo vaikais – be abejonės, aš nesu tikras, ar man pavyko.
Man visada atrodė, kad aš labai kantrus ir malonus su savo tėvu, tačiau vieną dieną jam pavyko labai greitai išvesti mane iš kantrybės. Jam jau 80, jo atmintis nėra tokia jau gera, kaip buvo, o kartais aš iš viso nustembu, kaip jis gali nesidomėti tuo, kas vyksta mūsų dienomis. Vieną dieną sėdėjome abu verandoje, gėrėme arbatą.
Šalia lango nutūpė varna, o mano tėvas šiek tiek netikėtai uždavė man klausimą : “Kas čia?”.
“Čia varna” – atsakiau tėvui ir toliau skaičiau laikraštį. Po kelių minučių jis pakartojo tą patį klausimą. Nors ir nesupratau, kodėl jis klausia manęs vėl to paties, aš ramiai jam atsakiau vėl tą patį.
Viduje jau suirzau, nes jis vėl elgiasi taip – klausinėja manęs to paties per tą patį. Jis juk kuo puikiausiai žino, kad mane tai nervina. Praėjus dar kelioms minutėms, jis vėl manęs paklausė to paties.
“Tėvai, jau paklausei manęs šito keletą kartų. Tai varna! Ko tu dar nesupranti?!”- pratrūkau aš. Mano senolis tėvas tik nusišypsojo ir nuėjo į savo darbo kambarį. Po minutės jis grįžo su savo dienoraščiu, kurį jis pildo visą savo gyvenimą.
Jis atsivertė beveik jo pradžią ir pradėjo skaityti.
“Šiandien su savo 3-mečiu sūnumi sėdėjome kieme. Šalia mūsų nutūpė varna, o mano mažylis paklausė :”Kas čia?”. Aš jam atsakiau, tačiau jis to paties manęs paklausė dar 23 kartus. Kiekvieną kartą aš jam atsakiau su šypsena ir jį apsikabinau. Kiekvienas jo klausimas neerzino manęs, nes aš žinojau – šis mažas žmogeliukas pradeda pažinti pasaulį. Tai – nuostabu. Man nereikėjo net savęs apsišarvuoti kantrybe.”
Perskaitęs šias eilutes jis tarė : “Kiekvieną kartą, kai tu manęs klausei to paties, aš nejausdavau susierzinimo. Savyje jaučiau meilę tam smalsiam, nekaltam mažyliui.”
Pajutau didelę gėdą. Mano tėvas visada turėjo pakankamai kantrybės auginant mane, galiausiai suteikė man puikų pagrindą tapti universiteto profesoriumi.
Vaizduoju, kad esu labai protingas ir išsilavinęs, o iš tikrųjų elgiuosi kaip kvailys ir nervinuosi, kai mano tėvai yra užmaršūs ar klausia to paties po keletą kartų. Aš tada supratau – mes esame skolingi savo tėvams bent dalį tos pačios kantrybės, su kuria jie augino kadaise mus.
Jei turite vyresnio amžiaus tėvus, pasistenkite būti jiems kantrūs ir malonūs, jie tą tikrai užsitarnavo vien tuo, kad jie patys ištvėrė tą laiką, kai jūs buvote maži. Vertinkite savo tėvus, kol jie gyvi – jie yra prabanga, kurios vieną dieną neteksite ir nesusigrąžinsite. Neapgaudinėkite savęs – nesvarbu, kokie protingi ir išsilavinę esate, kiek protingesni už savo tėvus save įsivaizduojate. Meilė ir atjauta eina ne iš proto, o iš širdies.”
