Kartais kitą žmogų įvertiname neigiamai, net nežinodami, ką jis patiria ar kokias problemas išgyvena. Ši istorija yra puikus pavyzdys, kad niekada negalima daryti kažkokių išvadų per anksti.
Viskas prasidėjo, kai chirurgas nuskubėjo į ligoninę atlikti skubią operaciją mažam berniukui. Chirurgas bėgo link operacinės, kai koridoriuje jį sustabdė berniuko tėvas. Pamatęs chirurgą, jis pradėjo šaukti:
– Kur tu po velnių buvai visą šį laiką? Ar nežinai, kad mano sūnaus gyvybei gresia pavojus? Ar tu neturi jokio atsakomybės jausmo?
Chirurgas ramiai atsakė:
– Atsiprašau, bet aš nebuvau ligoninėje ir vos tik gavau skambutį, atskubėjau čia. Dabar prašau nusiraminti ir leisti man dirbti savo darbą.
– Nusiraminti??? O jei tavo sūnus būtų šioje operacinėje? Ar tu būtum ramus? Jei tavo paties sūnus mirtų laukdamas chirurgo, ką darytum? – piktai atkirto tėvas.
– Mes padarysime viską, kas yra mūsų rankose. O Jūs geriau pasimelskite už savo sūnų.
– Kai nesi mano situacijoje, tai ir lengva duoti tokius patarimus, – murmėjo tėvas.
Operacija truko kelias valandas, po kurios chirurgas laimingai tarė:
– Viskas praėjo sėkmingai. Jūsų sūnus gyvens.
Chirurgas net nesulaukė tėvo atsakymo ir nubėgdamas sušuko:
– Jei turite kokių klausimų, jums atsakys slaugytoja.
– Kodėl jis toks įžūlus? Negi negalėjo palaukti kelias minutes ir papasakoti apie mano sūnaus būklę? – slaugytojos paklausė berniuko tėvas.
Slaugytoja su ašaromis akyse atsakė:
– Jo sūnus užvakar mirė nuo vėžio. Jis buvo šermenyse, kai iškvietėme jį į ligoninę. O dabar, kai išgelbėjo jūsų sūnaus gyvybę, jis išbėgo ir toliau gedėti savo sūnaus.
Išgelbėto berniuko tėvas susigraudino ir suprato, kad per greitai ėmėsi vertinti chirurgą…
Negalima neigiamai atsiliepti apie žmogų, kurios mes visiškai nepažįstame. Neretai gydytojai susilaukia nepamatuotos kritikos, nors jie visada yra šalia ir gelbsti mūsų gyvybes. Jų darbo krūviai tikrai dideli, o be viso to jie turi ir savo asmeninius gyvenimus..
