Retai populiariojoje medijoje matome istorijas iš Azijos, tačiau apie vyro vardu Swapan Debbarma poelgį negalėjo nepapasakoti kone viso pasaulio žiniasklaida. Swapan yra 7 asmenų šeimos galva. Vyras turi 3 vaikus, tačiau be jų jis dar rūpinasi žmona ir pagyvenusiais tėvais.
Vietovė, kurioje gyvena Debbarma šeima yra viena mažiausiai privilegijuotų Žemės kampelių, kuriuose žmonės gyvena ypatingame skurde. Tarp Bangladešo ir Mianmaro įsikūrusioje Indijos provincijoje labai trūksta tiek darbo, tiek paprastų resursų, todėl tokios šeimos kaip ši dažnai neturi net ryžių kruopelytės.
Vienintelis dalykas, kas jungia šią visiškai atokią ir skurdžią vietovę su likusia Indijos dalimi – tai geležinkelis. Tikriausiai kiekvienas nors kartą gyvenime per televiziją ar internete matėme nuotraukas iš Azijos, kai traukinio keleiviai važiuoja ne tik traukinio viduje, tačiau ir iš visų pusių išorėje.
Sunku net pasakyti, kiek gyvybių kasmet pareikalauja toks pavojingas keliavimo būdas. Tačiau badaujantiems žmonėms, keliaujantiems užsidirbti, nėra kito pasirinkimo. Vieną vasaros dieną Swapan kartu su dukra Somati ieškojo netoliese esančiame miške maisto – uogų ir vaisių. Tėvas taip pat nutarė nukirsti keletą bambuko medžių, kuriuos jis už keliolika centų galės parduoti turguje.
Tą birželį siautė itin stiprios liūtys, kurios buvo naudingos gamtai, tačiau naikino ir tai, kas neprižiūrėta. Vaikščiodami po mišką tėvas ir dukra priėjo traukinio bėgius. Swapan žinojo, kad prie bėgių bus saugu, nes traukinys važiuoja tik du kartus per dieną. Tačiau pažiūrėjęs įdėmiau vyras pamatė, kad liūtis ir stiprus lietus nuplovė dalį bėgių.
Didelė nuošliauža nuplovė labai daug pagrindo iš po bėgių, kurie subyrėjo ir lūžtų ir virstų į šoną vos traukiniui pasiekus tą vietą. Paprastam vyrui buvo akivaizdu, kad važiuojantis traukinys nuriedės nuo bėgių, jei mašinistas laiku nesustos toje vietoje. Vyras pagalvojo apie tai, kad apie du tūkstančiai gyvybių grės pavojus, jei jis nieko nepadarys.
Blogiausia buvo tai, kad jis net nežinojo, po kiek laiko turės važiuoti traukinys. Jis nežinojo tikslaus jo grafiko, tad vyrui su dukra galėjo tekti laukti valandą, o galbūt net ir 3 ar 4 valandas. Nepaisant to, kad jis privalėjo tą dieną užsidirbti badaujančiai šeimai maistui, jis pasirinko budėti ant bėgių ir pabandyti perspėti mašinistą apie pavojų.
Laimei, vyrui neteko laukti ilgai. Kažkur po valandos 9-metė ir jos tėtis išgirdo atvykstantį traukinį. Vyras žinojo, kad jei jis stovės vienas, traukinys gali nesustoti ir bandyti jį tiesiog signalais nuvyti nuo bėgių. Swapan iš tikrųjų galėjo būti ir numuštas, nes jo gyvybė priklausė tik nuo mašinisto sprendimo.
Todėl jis paprašė savo dukros stovėti vidury bėgių su juo, kad mašinistas pasigailėtų mažos mergaitės ir tikrai sustabdytų traukinį. Tėvas ir dukra paniškai mojavo savo drabužiais ir kitais skudurais traukinio vairuotojui, kuris po keletos parodytų signalų neturėjo kitos išeities tik sustoti. Iš pradžių vyras išlipęs iš traukinio buvo piktas ir nesuprato, kodėl tėvas ir dukra rizikuoja savo gyvybe. Netrukus subyrėjusių bėgių vaizdas atskleidė tai, kokį didvyrišką poelgį padarė tėvas su mergaite.
Tą dieną buvo išvengta milžiniškos tragedijos, todėl Swapan poelgis sulaukė tikrai didelio dėmesio. Tūkstančiai žmonių jautė dėkingumą varguoliui ir siuntė jam pinigus čekių formą. Tada paaiškėjo, kad šeimos galva yra beraštis ir nesugebės pats pasirūpinti padovanotais pinigais.
Laimei, už jo drąsą dėkingi žmonės padėjo jam ir su tuo, o netrukus vyras taip pat pradėjo mokytis rašyti ir skaityti. Dėkingi valstybės atstovai taip pat parėmė vyrą ir suteikė jam galimybę dirbti geležinkelio stotyje. Ši istorija plačiai nuskambėjo ne tik Indijoje, tačiau ir visame pasaulyje, nes parodė, kad žmonės, kurie turi mažiausiai, rūpinasi kitais daugiausiai. Vyras tikrai galėjo eiti ir pasirūpinti savo šeimos maistu tą dieną negalvojant apie kitus žmones, tačiau jis paaukojo tai, ką jis turėjo brangiausio – savo laiką ir nuoširdų rūpestį tūkstančiais žmonių.
