Skip to main content

Vietnamo kare vyrui išgyventi padėjo nepažįstamos mergaitės laiškas. Po beveik 50 metų jis sulaukė didelio siurprizo

Tie, kas nepabuvoję karo lauke, tikriausiai niekaip nesupras ir neįsivaizduos, koks tai košmaras. Nuolatinė baimė, nuolatinis pavojus dažną karį neapleidžia ir sukelia abejones, ar verta gyventi tokiame pasaulyje.

Reklama

Karo Vietname metu 23-ejų John Metzler kasdien pabusdavo su klausimu galvoje – ar jis išgyvens iki vakaro tam, kad pamatytų saulėlydį. Buvęs snaiperiu, kovojančiu iš sraigtasparnio, John buvo pačiame pavojaus epicentre.

Jis dažnai galvojo apie tai, kodėl jis yra ten, už ką jam tai ir kaip išgyventi iki rytojaus. Galima tik numanyti, kad psichologiškai kariai buvo ant pačios ploniausios ribos linijos tarp sveiko proto ir nevilties. Vienintelis palaikymas John buvo laiškai, kurių buvo labai nedaug.

Reklama

Galbūt todėl vienas per 1970-ųjų Kalėdas gautas laiškas iš nepažįstamos mokinės jam įstrigo visam gyvenimui. Vienos mokyklos šeštokai dalyvavo programoje, kurios metu jie siuntė laiškus kariams, tarnavusiems Vietnamo kare. Jie nebuvo adresuoti konkretiems kariams, todėl John galėjo gauti bet kurį laišką iš krūvos.

Reklama

Tačiau perskaitytą žinutę jis priėmė labai asmeniškai, iki širdies gelmių. Jis gavo šeštokės DonnaCaye Ludemann iš Floridos laišką. Jame nebuvo nieko pernelyg ypatingo, nes vaikai rašė labai paprastus ir abstrakčius laiškus.

“Brangus kariški, Esu Šv. Marko Liuteronų bažnyčios ir mokyklos mokinė ir savo bei visos klasės vardu noriu Jums padėkoti už jūsų tarnybą tėvynei. Visa klasė ir aš tikimės, kad sugebėsite sėkmingai grįžti namo”. John labai susijaudino perskaitęs paprasčiausius žodžius, bet tai buvo tai, ko jam trūko visą tą laiką.

Reklama

Laiškas, kupinas dėkingumo, suteikė jam supratimą ir apčiuopiamą suvokimą, dėl ko jis kovoja kasdien karo lauke. Jo savijauta kaipmat pagerėjo ir laimei, jis grįžo iš karo sveikas gyvas. Jis savo stiprybę siejo su tuo atsitiktiniu laišku, kurį jis visą gyvenimą saugo už savo jaunystės nuotraukos.

Reklama

Praėjus daugeliui metų jis vis negalėjo išmesti iš galvos tos mergaitės, kurios laiškas jam tą kartą atiteko. Jis paprašė šeimos jam padėti ją rasti, tačiau jų paieškos buvo nesėkmingos. Na, bent jau taip senolio šeima pasakė jam.

Tuo tarpu, jau suaugusi DonnaCaye jau skrido iš Floridos į susitikimą su veteranu, kurio atsakas į jos laišką ją sujaudino iki ašarų. Taip vieną dieną nieko nesitikėjęs John, sėdėdamas eiliniame veteranų ir jų šeimų susitikime, pamatė artėjančią prie jo nepažįstamąją.

Ją netrukus pristatė, o John negalėjo patikėti savo akimis. “Tu esi tikra!” – savo akimis negalėjo patikėti veteranas, kuris puolė nepažįstamajai į glėbį. Visi apsipylė džiaugsmo ašaromis, o DonnaCaye galėjo dar kartą padėkoti John už jo tarnybą tėvynės ir visų labui.


Jautri akimirka buvo išsaugota video įraše, kurį kviečiame pažiūrėti ir Jus:

Reklama