Kaimas. Naktis. Ant pečiaus susirangęs ruošias miegoti tėvas – aplankyti tėvų atvažiavo sūnus su marčia, tai aniems lovą užleido.
Ir čia girdi jis, kaip jaunimas nerimsta:
– Pabandom ant viršaus?
– Pabandom.
– O dabar iš šono!
– Bandom.
– O dabar sėdėdami!
– Gerai!
– O dabar šuniuku!
– Varyk!
– O dabar „kandibobiku”.
Čia tėvui miegai net išsilakstė, akys tik „opa!” – kas čia per daiktas? Kodėl niekad negirdėjo? „Na,” – galvoja – „bent jau pasižiūrėt reikia”. O tamsu troboj – nors į akį durk, nieko nesimato. Bando lenktis tėvas – vis tiek nieko. Lenkėsi, lenkėsi – jopst nuo pečiaus…
Triukšmas per visus namus, keiksmai, o čia dar su savimi, pakeliui, drėbdamasis prigriebė visus puodus, indus, stiklines, katiną prispaudė…
Subėgo visi namiškiai žiūrėt kas čia atsitiko:
– Tėvai ar gyvas? Kas čia buvo?
Tėvas atsikelia, susinervinęs visas, renka išsibarsčiusius puodus:
– Nieko nebuvo. Tiesiog d*lkinkitės kaip žmonės…
