Jonathan Pinkard gyvenimas niekada nebuvo lengvas. Jį užaugino močiutė, kurios jis neteko prieš keletą metų. Jo mama buvo priklausoma nuo narkotikų, tad tikėtis pagalbos iš jos buvo neįmanoma. Dar vaikystėje Jonathan buvo diagnozuotas autizmas, dėl kurio jam ir suaugus reikalinga šiokia tokia pagalba gyvenime.
Netikėtai diagnozuotas širdies nepakankamumas tik pablogino visą situaciją. Jam labai reikėjo ir širdies transplantacijos. Vaikinas kurį laiką buvo eilėje gauti donoro širdį, tačiau vienu metu jis buvo pašalintas iš sąrašų todėl, kad jis neturi kas juo pasirūpintų po operacijos ir reabilitacijos metu.
Viena iš sąlygų organo donorystei gauti yra sugebėjimas visu 100 procentų sekti gydytojų nurodymus sėkmingam išgijimui po procedūros. Dėl autizmo, dėl to, kad jis neturėjo jokio žmogaus, kuris juo pasirūpintų po operacijos, praktiškai benamis Jonathan buvo pasmerktas mirti po 6 mėnesių.
Tie metai jam buvo ypatingai sunkūs – jis buvo blaškomas tarp ligoninės ir benamių prieglaudos, tačiau po žiauraus sprendimo išbraukti Jonathan iš donorystės sąrašų, jo viltys žlugo. Tada jis ligoninėje sutiko Lori Wood, 57-erių seselę, kuri susipažino su vaikino situacija ir nusprendė kaip nors padėti.
Ji užtruko vos dvi paras ir atėjo pas Jonathan su planu. Ji norėjo jį įsivaikinti ir pakviesti gyventi vaikiną pas ją namuose. Lori visą gyvenimą praleido padėdama žmonėms, todėl šį kartą ji nė nedvejojo, kai sugalvojo kiek kitokį būdą išgelbėti žmogui gyvybę.
Ji turėjo laisvą kambarį namuose, ji turėjo medicininį išsilavinimą, kuris padėtų pooperacinei Jonathan priežiūrai. Tai buvo labai didelė paslauga iš jos pusės, bet pati moteris pripažino, kad tai mažiausia, ką ji galėjo dėl jo padaryti.
Netrukus sutvarkius formalumus Jonathan buvo suplanuota operacija. “Aš tikiu, kad Dievas duoda mums situacijas ir atsiunčia žmones tam, kad mes galėtume kažką jiems padaryti” – apie lemtingą pažintį su Jonathan kalbėjo Lori.
Dauguma medicinos darbuotojų turi dideles širdis, tačiau tokio geraširdiškumas nustebino ir sužavėjo milijonus žmonių. Ši moteris nežinojo beveik nieko apie sergantį jaunuolį, kai pakvietė jį gyventi į savo namus ir net jį įsivaikino. Tačiau greitai jie surado bendrų pomėgiu ir labai suartėjo. Jonathan visuose interviu negalėjo žodžiais išreikšti to dėkingumo, kurį jaučia Lori.
