Geriausi darbai kitiems daromi dažniausiai tyliai. Vienos maisto prekių parduotuvės darbuotoja tapo įvykio, kuris liks jos atmintyje amžinai, liudininke. Ji nusprendė papasakoti šią istoriją neminint vardų, pavardžių ir vietos, kur tai nutiko. Tačiau tai nesutrukdė šiam pasakojimui įkvėpti tūkstančius žmonių.
“Tai buvo įprasta ir kiek nuobodi pamaina darbe. Akies krašteliu pastebėjau moterį su dviem vaikais einančią link manęs, sėdinčios kasoje, be jokių pirkinių. Ji atrodė nelabai tvarkingai, išsitaršiusiais plaukais. Jos veide matėsi nemiegotos naktys, o jos balsas šiek tiek drebėjo. Ji manęs maloniai paprašė pakviesti parduotuvės vadybininką, nes jai reikėjo su juo pasikalbėti.
Aš ramiai iškviečiau mūsų vadovą ir toliau skanavau prekes. Man buvo smalsu, apie ką jie šneka. Mūsų vadybininkas yra beveik 2 metrų ūgio, kartais baugiai atrodantis vaikinas. Nepaisant savo išvaizdos aš seniai žinau, kad jis yra neblogas žmogus. Viena ausimi išgirdau, kaip moteris pasakė, kad ji pabėgo nuo smurtaujančio vyro, glaudžiasi pas draugę, todėl taip ir atrodo.
Jos vaikai yra alkani, o ji neturi absoliučiai nieko. Ji prašė maisto vaikams pamaitinti. Pamačiau vadybininko rimtą veidą ir stebėjau, kaip jis pasielgs. Jis ramiai liepė jai pasiimti vežimėlį, pasirinkti visko, ko jai reikia, nueiti prie karšto maisto skyriaus ir pasiimti ką nors karšto ir šviežio iš karto vaikams pavalgyti. Kai ji bus pasiruošusi, jai buvo liepta ateiti į mano kasą.
Po pusvalandžio moteris jau buvo prie kasos, o aš pakviečiau vadybininką atgal prie mūsų. Aš nuskanavau visas prekes, o jis išėmė savo piniginę ir be jokių darbuotojo nuolaidų sumokėjo už viską iš savo kišenės. Jis paprašė manęs uždaryti kasą, o moters su vaikais paprašė luktelėti manęs. Aš buvau paprašyta pagelbėti sudėti jai pirkinius į jos automobilį.
Greitai nuėjau į vadybininko kabinetą, kuriame jis moteriai rašė raštelį. Jis sulankstė popieriaus lapą, įteikė jį man ir paprašė eiti padėti jai su pirkiniais ir perduoti jai šią žinutę. Aš padariau kaip paprašyta ir perdaviau lapelį. Moteris jį iš karto perskaitė, o juos skruostais pradėjo riedėti ašaros.
“Ar viskas gerai?” – susijaudinusi paklausiau aš. Ji ištiesė ir parodė man tai, ką parašė mano bosas. Jis pareiškė užuojautą dėl jos situacijos ir pasiūlė jai darbą, jeigu jai jo dabar reikia. Jis taip pat pasiūlė pagalbą pasirūpinant darželiu vaikams. Tai buvo viena įspūdingiausių gerumo apraiškų kurias aš ir tikriausiai ta pati moteris su vaikais, buvome mačiusios gyvenime. Po poros dienų ji grįžo į parduotuvę ir gavo darbą. Praėjo pora metų ir ta nuostabi, linksma ir darbšti moteris dirba mūsų kolektyve iki šiol. O aš tą dieną supratau, kad dirbu geriausiam bosui pasaulyje.”
