Skip to main content

Mama nustebo, kai jos įvaikintas sūnus pradėjo valgyti nevirtus “bomžpakio” makaronus. Berniukas atskleidė siaubingą tiesą, kurią ji nusprendė papasakoti visiems

Visi turime prisiminimų, kurie asocijuojasi su kokiu nors maistu. Ar tai būtų močiutės varškėčiai kaime, ar dešrainiai prie jūros, ar duona su lašiniu ir svogūnu prie ežero. Žmogus yra tokia būtybė, kuri neretai gražias gyvenimo akimirkas prisimins su tokiomis detalėmis kaip kad ką tuo metu valgė. Tačiau žmogaus protas ir atmintis sugeba tą patį padaryti ir su nelabai gerais prisiminimais.

Reklama

Tuo visiškai netikėtai įsitikino Aubren Dudley, kuri su vyru įsivaikino 4 vaikus iš vienos šeimos. Pora visada svajojo gyvenime pasirūpinti vaikais iš globos sistemos. Kai jų akys užkliuvo už labai jauno amžiaus broliukų ir sesučių, ieškančių naujų namų, jų širdyse neliko abejonės – tai būsimi jų vaikai. Aubren tikrai žinojo, kad vaikai, tokiame ankstyvame amžiuje patyrę tokias dideles traumas, tikrai turės psichologinių problemų. Jos nuostabai, jų vaikai buvo labai laimingi ir atrodė, lyg jie tikrai sugebėjo pamiršti siaubingą praeitį. 

Vieną dieną Aubren virtuvėje pamatė savo vyriausiąjį 9-metį, pradedantį kramtyti sausus, nevirtus greito paruošimo makaronus, ant kurių vaikas buvo užbėręs visą prieskonių pakelį. Pakraupusi jauna mama sustabdė sūnų ir šoko ištikta paklausė, ką jis čia daro.

 “Aš pasigaminau sau vakarienę” – lyg niekur nieko atsakė berniukas. 

“Juk jie nepagaminti, leisk aš tau juos išvirsiu” – primygtinai prašė Aubren, tačiau jis atsisakė. 

Reklama

Aš norėjau suvalgyti kažką, ką aš labai dažnai valgiau praeitoje šeimoje”.

Aubren patyrė didelį šoką, tačiau ramiai prisėdo šalia ir paprašė jo papasakoti ką nors. Tada jai atsiskleidė siaubinga jos vaikų praeitis. Jos sūnus, kai jam buvo dar tik 6-eri, buvo marinamas badu iki nualpimo. Jis tuo pat metu turėjo pasirūpinti ir dviem mažesniais broliukais, iš kurių vienas buvo tik poros mėnesių kūdikis.

Reklama

Aubren kaupėsi ašaros suvokiant, kiek daug šis vaikas išgyveno tragiškoje šeimoje, kur visi pinigai buvo išleidžiami alkoholiui, cigaretėms ir “kitiems tėvų malonumams”. Tad vadinamieji “bomžpakiai” buvo vienintėlis pasiekiamas maistas į mokyklą dar nepradėjusiam eiti vaikui, kuris nemokėjo užvirinti vandens ir juos paruošti. Jis net priprato ir pamėgo sausų, kietų makaronų skonį.

Tačiau tą dieną Aubren sūnus pasakė kai ką, kas ją pribloškė galutinai, tačiau geraja prasme.

“Aš neliūdžiu, kad mes daugiau nebegyvename tuose namuose. Aš norėjau makaronų nes man jie primena, koks stiprus aš turėjau būti tuo metu”.

Vos 9-erių berniukas mamai parodė, kad gyvenime išbandymų jis turėjo kur kas daugiau, nei kas nors gali įsivaizduoti. Ji nusprendė pasidalinti tų makaronų nutrauka ir sūnaus istorija ne tam, kad sulaukti gailesčio. Aubren verčiau norėjo parodyti, kad mes beveik nieko nenutuokiame, su kokiomis traumomis privalo gyventi vaikai, patekę į globos sistemą.

Reklama

Taip, mes girdime gražių įvaikinimo arba globos istrijų, kuriose tikrai geri žmonės atiduoda visą save dėl visiškai svetimų vaikų. Tačiau sistema netobula ir ja pasinaudoja nemažai žmonių, norinčių tik gauti pašalpas ir traumuoti jau ir taip “dužusius” vaikus dar labiau. Aubren suvokė, kad pats įvaikinimo procesas nėra tai, kas užgydo žaizdas. Kai kuriems vaikams tai trunka ne vienerius metus, visą gyvenimą arba aplamai neįvyksta.

Reklama

Svarbu visada prisiminti, kad negalima pasiduoti su potencialiai įvaikinimui tinkančiais vaikais, kurie kelia problemų. Šie vaikai patyrė tiek daug gyvenime, kad jų natūralus atsakas į pasaulį yra pyktis ir agresija. Tokius vaikus reikia tik stipriau mylėti ir parodyti jiems daugiau švelnumo.

“Aš panirau į šoko būseną, tada į liūdesį, tačiau galiausiai nusišypsojau ir pajutau didelį pasididžiavimą sūnumi, kuris yra toks stiprus” – pasakojo jauna mama. Jos nuotrauka ir istorija kiti žmonės pasidalino per 200 000 kartų, o daugybė žmonių komentaruose papasakojo savo panašias istorijas. 

Reklama