Josette Duran savo gyvenime su sūnumi patyrė visko. Prieš keletą metų stogo virš galvos neturėjusi mama vos išsikapstė iš sunkios gyvenimo krizės. Tuo metu šeima neturėjo nei ką valgyti, nei kur nusiprausti. Higieną šeima palaikė prausdamiesi kavinėse ir degalinėse esančiuose tualetuose. Tą laiką moteris prisimena su ašaromis akyse, tačiau dabar Josette ir jos 14-metis sūnus Dylan yra kur kas geresnėje pozicijoje gyvenime.
Nors šeima stovi ant kojų kur kas tvirčiau, mama vis dar ruošia sūnui pietus į mokyklą iš namų, nes tai pigiau, nei valgyti valgyklos maistą. Vieną kartą Dylan paprašė mamos sudėti dvigubą pietų porciją. Didelio dėmesio į tai neatkreipusi mama padarė, ko paprašė sūnus ir pamiršo apie tai. Dylan yra paauglys, tad visiškai natūralu, kad jo apetitas galėjo užaugti.
Tačiau kai tai tęsėsi dar keletą dienų, mama paklausė sūnaus, ar jis yra toks alkanas, ar jo dvigubų pietų priežastis slypi kažkur kitur? Tada berniukas prisipažino, kad jis antrus pietus atiduoda bendraklasiui. Vieną dieną Dylan pastebėjo, kaip jo bendraamžis mokyklos valgykloje sėdi vienui vienas ir kasdien suvalgo tik po mažą indelį konservuotų vaisių.
Dylan nusprendė tapti berniuko draugu ir pasidalinti su juo maistu. Mama buvo iki ašarų sujaudinta dėl sūnaus elgesio, juolab kad tai priminė laikus, kai jie patys badavo. Josette nustebo supratusi, koks suaugęs ir subrendęs yra jau jos sūnus, o labiausiai moterį sužavėjo tai, kokią didelę širdį jis turi.
Moteris nutarė ir toliau ruošti pietus abiems berniukams, kuriems su skanėstais ji palikdavo mielas žinutes ant popieriaus. Galiausiai po savaitės, palydėjusi Dylan į mokyklą, ji netyčia sutiko sūnaus draugo mamą, kuri iš visos širdies padėkojo už jos gerumą. Moteris norėjo atsilyginti Josette už jos gerumą ir padengti jos išlaidas, tačiau Josette atsisakė.
“Aš kuo puikiausiai prisimenu laikus, kai patys neturėjome nei pinigų, nei maisto. Man nereikia net žinoti, su kokiomis problemomis jūs susidūrėte. Aš su didžiausiu malonumu noriu jums padėti, nes man gyvenime taip pat padėjo kiti žmonės. Tegu gerumas keliauja toliau” – atsakė kitai mamai Josette.
Paaiškėjo, kad šios dosnios mamos dėka badavęs berniukas pradėjo žymiai geriau mokytis ir tapo kur kas laimingesnis, nes įgijo naują geriausią draugą. Sužinoję apie Josette poelgį, mokyklos bendruomenė norėjo jai irgi atsidėkoti už jos gerumą. Surinkę per 400 dolerių, atstovai iš tėvų komiteto perdavė dovaną Josette, tačiau ji sugalvojo, kaip geriau panaudoti tuos pinigus.
Mokyklos valgykloje vaikai valgo už pinigus, kuriuos tėvai sumoka mokyklai į priekį. Kai kurie vaikai, kurių kreditas išnaudojamas greičiau arba kurių tėvai negali laiku sumokėti pinigų pietums, lieka alkani. Geros širdies mama skyrė visą jai dovanotą pinigų sumą ir padengė visus įsiskolinimus, kuriuos turėjo vaikai. Dylan didžiavosi mamos poelgiu, o mama buvo laiminga, nes jos vaikas auga su auksine širdimi.
Josette poelgis įrodė, kad buvimas nesavanaudiškiems suteikia kur kas daugiau naudos ir džiaugsmo gyvenimu. Nepaisant savo finansinės situacijos ji žinojo, kad ji gali pasirūpinti visiškai nepažįstamu berniuku. Jos ir jos sūnaus geras darbas sukūrė grandinę kitų gerų poelgių, kurie įkvepia ir kitus žmones kartais padaryti ką nors malonaus visiškam nepažįstamajam.
