Prieš devynis metus Catherine ir jos tėvai priglaudė šunį Spike, kuris turėjo gyventi pirmame namo aukšte. Bent jau taip galvojo naujieji šuniuko šeimininkai.
Visgi anglų springerspanielis turėjo kitokių planų…
“Pačią pirmą naktį užvėreme laiptų tvorelę ir nuėjome visi miegoti. Spike kelias minute cypė, o vėliau peršoko tvorelę ir nubėgo tiesiai į tėvų miegamąjį. Nuo tada jis ten visada ir miegojo“ – pasakoja mergina.
Visus šiuos metus augintinis buvo labai aktyvus. Jis galėdavo valandų valandas bėgioti ir atlikti įvairias užduotis. Tuo tarpu naktimis užlipdavo laiptais ir miegodavo lovoje kartu su Catherine tėvais.
“Spike labai mėgo palįsti po kaldra ir prisiglausti kuo arčiau“ – pasakoja ji.
Catherine ir jos artimieji kaip reikiant sunerimo, kad gali prarasti mylimą augintinį, kai jis patyrė kelis insultus. Nuo tos akimirkos Spike nebebuvo toks greitas, kaip anksčiau.
Tačiau ištikimas draugas nebuvo nusiteikęs taip lengvai pasiduoti.
Po patirtų insultų Spike sunkiai galėjo pastovėti ant kojų, todėl Catherine tėtis jį nešiojo po kiemą. Visgi atkaklus šuo nustebino savo šeimininkus ir vėl pradėjo vaikščioti.
Deja, bet Spike nebebuvo toks stiprus, kad galėtų užlipti namų laiptais. Būtent tada merginos tėtis suprato, kad reikia kažką daryti dėl mylimo draugo.
Taip šeimos nariai pradėjo pakaitomis miegoti ant svetainės sofos ir galėjo būti ramūs, kad Spike nebandys laiptais lipti į viršų.
“Šis miego grafikas prasidėjo dar tada, kai buvau išvykusi mokytis į kitą miestą. Tėvai pakaitomis leido naktis su Spike. Sugrįžusi namo, aš taip pat prisijungiau prie savo tėvų“ – pasakoja mergina.
Catherine tėtis labai stengėsi, kad Spike nieko netrūktų naktį.
“Tėtis ir Spike buvo visiškai neišskiriami. Jis atnešdavo maisto ir vandens ant sofos, o jeigu reikėdavo – pamaitindavo savo rankomis“ – tęsia Catherine.
Deja, bet praėjusių metų rugpjūtį šeimai teko atsisveikinti su savo mylimu augintiniu.
Akivaizdu, kad Spike mylėjo savo šeimininkus labiau už viską pasaulyje, o jie stengėsi padaryti viską, jog jo paskutiniai gyvenimo metai būtų kuo lengvesni.
“Mes iš visos širdies mylėjome savo senuką ir džiaugiamės, jog jis atsirado mūsų šeimoje“ – istoriją užbaigia Catherine.
