Vieno iš tėvų netektis yra bene sunkiausia akimirka kiekvieno gyvenime. Nors mirtis yra natūralus procesas, mažai kas sugeba susitaikyti su artimojo mirtimi. Katie Diez tėvo mirtį 2006-aisiais išgyveno labai sunkiai. Ji labai ilgą laiką negalėjo net ištrinti jo telefono numerį iš savo mobilaus.
Merginai truko net 10 metų, kol ji nusprendė panaudoti senus tėčio marškinius ir visai šeimai iš jų gabaliukų pasiūti dygsniuotas antklodes. Ji su malonumu perrinkinėjo senus tėčio drabužius, mielai prisimindama gerus laikus. Drabužių kišenėse ji rado įvairių niekučių, šiukšlių, popierėlių nuo saldainių.
Marškiniai vis dar turėjo jos tėčio kvapą, tad moters skruostais nesuvaldomai riedėjo ilgesio ašaros. Ji pastebėjo, kad prie vienų marškinių kišenės yra prilipusios kelios senos pomidorų sėklos. Ji nusijuokė prisimindama, koks kartais nevalyvas buvo tėtis, kai dirbdavo darže, tačiau jam tai nerūpėjo.
Katie rado dar kelias sėklas ir jai kilo idėja jas pasodinti. Ji neišmanydama daržininkystėje beveik nieko, tikrai nesitikėjo, kad kas nors užaugs. Tačiau jos nuostabai nebuvo ribų kai ji pamatė iš žemės prasikalusią žalumą. Netrukus jos namuose jau užaugo beveik trijų metrų augalas ir išleido daugybę vaisių.
Šis augalas Katie buvo nepaprastas, nes augalas visiškai simbolizavo jos tėčio gyvenimą. Ji pradėjo kaupti sėklas iš sunokusių pomidorų su siekiu pasidalinti jomis ir su kitais šeimos nariais. Taip visiško atsitiktinumo būdu tiek dukra, tiek kiti šeimos nariai atrado ramybę ir susitaikymą su netektimi, užauginant naują gyvybę.
Katie dabar kiekvienais metais sodina daugybę augalų ir dalinimosi sėklomis idėją skleidžia ir kitiems gedintiems žmonėms. Dirbdama socialinėje rūpyboje Katie pastebėjo, kad ši simbolinė daržininkystė labai pozityviai artimųjų netekusius žmones.
Jai pačiai tai buvo paskutinis gedulo tarpsnis, po kurio ji įgavo naują misiją – palaikyti tėčio pomidorų augalą kiek įmanoma ilgiau.
