Minka Disbrow buvo tipinė paauglė, augusi savo tėvų fermoje. Mergaitė augo nepasiturinčioje šeimoje, kurioje kiekvienas duonos kąsnis buvo užsitarnautas sunkiu darbu laukuose. Būtent dėl to Minka baigė tik 8 klases, po kurių ji aktyviai ėmėsi darbų tėvų fermoje.
Ji buvo paklusni, gera ir nekalta mergaitė, kuri nič nieko nežinojo apie suaugusiųjų gyvenimą. Minka net nesusimąstydavo, iš kur atsiranda vaikai – ji nuo vaikystės manė, kad juos atneša gandrai. Tačiau vieną vasaros dieną jos nekaltą paauglystę sugriovė trys monstrai, kurie ją ir jos draugę negailestingai išprievartavo miškelyje netoli fermos.
Minka ir jos draugė buvo neapsakomai traumuotos dėl šios patirties, o iš baimės negalėjo apie įvykį papasakoti net savo tėvams. Tačiau dar daugiau baimės kilo po poros mėnesių, kaip 16-metės kūnas pradėjo keistis. Paauglės mama pastebėjo dukros pokyčius ir iš karto paklausė, ar ši turėjo santykių su kaimo berniukais.
Neturėdama kaip išsisukti mergina papasakojo, kas nutiko lemtingą popietę prieš porą mėnesių. Štai tada mama ir parodė pirštu į dukros pilvą. “Vaikai atsiranda iš čia”- sakė sunerimusi mama žinodama, kad jos dukra patyrė tokį siaubą. Gegužės 22-ą, 1929-aisiais Minka pagimdė. Iki tol jos šeima sprendė klausimą, ką gi reikės daryti su naujagimiu. Tais laikais nesantuokiniai vaikai, kurias gimdė paauglės, buvo didžiausia gėda visai šeimai.
Dėl to ir dėl šeimos skurdžios finansinės padeties, jie priėjo išvadą, kad geriausia mažylę bus atiduoti įvaikinimui. Minka suprato, kad tai iš tiesų buvo geras sprendimas, tačiau nuo pat pirmos minutės, kai mažylė Betty Jane buvo paguldyta ant jos krūtinės, jauna mama juto didelę meilę savo dukrai. Nepaisant to siaubo, kurį Minka patyrė ir kurio dėka jos gyvenime atsirado ši mažylė, ji juto tą natūralų motinišką instinktą ir prisirišimą.
Atsisveikinimas su Betty Jane buvo sunkus nepilnametei mamai. Tačiau ji žinojo, kad ją įsivaikina labai gera ir religinga šeima, kuri ja pasirūpins kur kas geriau, nei ji. Nepaisant išsiskyrimo, Minka ir toliau galvojo apie savo dukrą. Ji kasmet rašė laiškus bažnyčiai, kuri pasirūpino naujos šeimos Betty Jane paieškomis. Minka rašydama laiškus pastoviai klausdavo šiokios tokios informacijos apie savo dukrą, kaip jai sekasi.
Metams bėgant ji atsakymų iš tos bažnyčios sulaukdavo vis mažiau ir mažiau. Tačiau Minka nesustojo ir rašė kone dvidešimt metų, kasmet po du kartus – per Betty Jane gimtadienį ir per Kalėdas. Galiausiai negavusi absoliučiai jokių atsakymų, Minka nustojo rašyti. Tačiau galvoti apie dukrą ji niekada taip ir nenustojo. Visą šį laiką ji taip pat glaudė prie širdies vienintėlę savo ir dukros nuotrauką.
Tuo tarpu Betty Jane, kurią jos naujieji tėvai pavadino Ruth, gyveno nuostabų gyvenimą. Ji niekada net negalvojo apie savo biologinius tėvus, nes jos įtėvių ir įbrolių begalinė meilė buvo viskas, ko jai reikėjo. Ruth pati pagimdė net 5 vaikus, kurie buvo vienas už kitą sėkmingesni. Vienas jos vaikų tapo astronautų NASA agentūroje, kitas buvo labai sėkmingas pulkininkas JAV kariuomenėje.
Ruth gyvenimas buvo spalvingas ir įdomus, tad ji niekada neturėjo laiko apmąstymams apie žmones, kurie jos atsisakė. Tačiau kai jai sukako 77-eri, Ruth sveikata staiga pablogėjo, o jos vaikai ir anūkai primygtinai prašė jos sužinoti savo biologinių tėvų medicininę istoriją. Tam be abejonės pirmą kartą gyvenime reikėjo sužinoti savo biologinės mamos tapatybę. Buvo 2006-ieji, tad valstija, kurioje Ruth buvo įvaikinta, turėjo naujus įstatymus, leidžiančius įvaikintiems vaikams turėti prieigą prie savo kadaise slaptų įvaikinimo dokumentų.
Ruth manė, kad gaus pačią paprasčiausią rinkinį elementarių dokumentų, tačiau ji nustebo pamačiusi storą ir sunkų voką savo pašto dėžutėje. Ji ilgai dvejojo prieš atidarydama jį, tačiau su vaikų palaikymu ji tai padarė. Netrukus pirmą kartą Ruth sužinojo savo biologinės mamos vardą. Tačiau labiausiai moterį nustebino voke rasti visi Minka parašyti laiškai su klausimais apie ją. Ruth suprato, kad Minka visada ją mylėjo, ji sužinojo, kokiomis aplinkybėmis ji gimė ir su kokios buvo šio didelio sprendimo atiduoti savo vaiką priežastys.
Laiškuose Ruth perskaitė, kad Minka dažnai meldžiasi už savo dukrą ir svajoja kada nors ją pamatyti. Ruth visiškai nenumanė, kad Minka visą gyvenimą meldėsi Dievui dėl savo pirmagimės ir kasmet per jos gimtadiennį ji prašė Dievo galimybės tiesiog pamatyti ją. Tais metais Dievas išgirdo jos maldas ir praėjus porai savaičių nuo dokumentų gavimo, Ruth jai paskambino. Galima tik įsivaizduoti, kokias emocijas išgyveno tiek Ruth, tiek Minka, kuri sulaukė tikrų tikriausio stebuklo.
Po poros mėnesių jos galiausiai susitiko ir patyrė didelį šoką. Visiškai netyčia jos apsirengė net panašiais rūbais, jų manieros ir charakteris buvo kone identiškas. Jos buvo it dvi seserys, netekusios galimybės būti šalia viena kitos visą gyvenimą. Jų santykiams nebebuvo jokių trikdžių, tad savo gyvenimo saulėlydyje Minka pagaliau pajuto pilnatvę ir palengvėjimą.
Nors visi jos dukros vaikai ir anūkai kreipiasi į ja vardu Ruth, Minka visada vadins savo dukrą Betty Jane – taip, kaip ji ją vadino visus 9 dešimtmečius savo maldose. Jų istorija buvo iš tiesų neįtikėtina ir virpinanti širdį, tad Ruth anūkė nutarė parašyti apie jas knygą. Knygos pavadinimas buvo simbolinis ir apibendrinantis visą Minka gyvenimo kelionę iki to lemtingo susitikimo.
Knygos viršelyje užrašyti žodžiai “Laukimas. Tikra prarasto vaiko istorija, viso gyvenimo ilgesys ir mamos, kuri niekada nepasidavė, stebuklas” buvo idealiai vienu sakiniu apibūdinantys tai, ką šios moterys iš tiesų išgyveno. Minka pavyzdys visiems įrodė, kad viltis visada miršta paskutinė, o malda yra galinga ir galiausiai gali būti išgirsta.
