Neįgalumas, kaip ir visi kiti dalykai gyvenime, niekada nėra vienodi. Taip, galima lengvai atpažinti neįgalų žmogų, kuris neturi rankos ar kojos, kuris naudojasi neįgaliojo vežimėliu. Tačiau yra šimtai kitų ligų ir diagnozių, kurios nėra iš išorės matomos plika akimi. Justine Van Den Borne iš Australijos pirmą kartą išgirdo apie savo siaubingą diagnozę, kai jai buvo vos 35-eri.
Moteriai buvo nustatyta išsėtinė sklerozė – praktiškai nepagydoma liga, kurios metu žmogus lėtai, arba kai kuriais atvejais ir greitai, praranda savo sveikatą, galimybę judėti ir galiausiai net kvėpuoti. Su šia liga Justine gyvena jau pastaruosius 7-erius metus ir su kiekviena diena ji jaučia, kaip jos savijauta blogėja. Moteris turi blogų dienų, kurių metu gyventi ir funkcionuoti jai padeda jos vaikai ir vyras.
Tačiau Justine kartais jaučiasi ir geriau, kai jai nereikia naudoti ramentų ar vežimėlio. Vieną dieną moteris su vaikais atvyko į prekybos centrą papramogauti ir apsipirkti. Justine tą dieną jautėsi kur kas geriau, tačiau jos džiaugsmą ir dieną netrukus sugadino raštelis, kurį ant automobilio rado grįžusi šeima.
“Kur pamiršote savo neįgaliojo vežimėlį?” – anonimiškai paklausė kažkoks praeivis, pamatęs, kai Justine iš automobilio išlipo pati ir nuėjo į prekybos centrą be sunkumų. Raštelis sufleravo, kad Justine nėra neįgali ir neturėtų parkuotis neįgaliesiems skirtoje vietoje. Tačiau toks požiūris įsiutino moterį, kuri pagaliau norėjo vieną kartą ir visiems laikams pasakyti visiems tiesą, kurią laikas buvo suvokti kiekvienam.
“Praėjo pora dienų nuo to laiko, kai gavau šį raštelį. Noriu pasidalinti tuo, kas man nutiko vos vakar. Vakar apsišlapinau viešumoje – taip jau nutinka sergant išsėtine skleroze. Mano kūnas iš lėto pasiduoda, o aš visada su savimi nešiojuosi atsarginę porą kelnių. Aš iš dalies suprantu žmones, kurie nesupranta neįgalumo.
Aš pati to nesupratau, kol man vieną dieną diagnozavo išsėtinę sklerozę. Štai ką aš noriu jums papasakoti. Kiekvieno liga progresuoja ir atima iš žmogaus sveikatą skirtingai. Mes kiekvienas turime skirtingas istorijas, tačiau turime ir panašumų. Panašiai kaip ir kiti, aš vengiu pasakoti visiems apie gėdingus mano ligos išprovokuotus nutikimus, tačiau man gana. Aš dažnai pargriūnu, dėl silpnėjančio kūno ir raumenų distrofijos. Mano atmintis taip pat pradeda mane pavesti. Išsėtine sklerozė yra progresuojanti liga, tad aš su kiekviena diena vis bijau sužinoti, kokių galimybių ir gebėjimų aš neteksiu rytoj. Kartais, kai einu, iš šono žmonėms atrodau kaip girta.
Aš naudojuosi ramentais ir lazdelėmis, tačiau kai man būna geros dienos, aš noriu eiti be jokios pagalbos, kad ir kaip aš atrodyčiau iš šono. O į mane žiūri iš šono, šnabždasi ir peikia. Tai turiu iškęsti ne tik aš, bet ir mano vaikai, kurie dėl mano ligos turi visiškai kitokius gyvenimus, nei jiems priklauso. Tad žmogui, kuris mano, kad neįgalusis yra tik žmogus vežimėlyje, aš turiu pasakyti tik tai – ačiū už sugadintą gerą dieną.
Tu man priminei, kaip visi į mane žiūri ir kaip peikia, vertina. Neįgalumas yra ne vien naudojimasis neįgaliojo vežimėliu, tačiau tau pasisekė, aš vis dėlto greitai jame ir būsiu. Siūlau visiems du kartus pagalvoti prieš išsakant savo komentarą ar nuomonę, nes galite sugadinti kito dieną ir visai be reikalo. Vien dėl to, kad mano neįgalumas nėra toks akivaizdus, nereiškia, kad aš esu sveika ir man nepriklauso parkuotis specialioje vietoje arčiau įėjimo.”
Justine žinutė ne be reikalo sulaukė milžiniško populiarumo, nes ją suprato daugybė žmonių, kurie patys turi neįgalumą arba pažįsta žmones, kurie susiduria su kasdieniais sunkumais dėl savo ligos. Svarbiausia mintis, kurią Justine norėjo perduoti, yra dėl smerkimo ir skubėjimo komentuoti apie kitus žmonės. Iš tiesų, jei žmonės daugiau pažiūrėtų į save, o ne į kitus, išvengtume daugybės nemalonių situacijų, kurios kyla dėl paprasčiausio žmonių kvailumo.
