Nicholas George Winton gimė 1909-aisiais po to, kai jo iš Vokietijos kilę tėvai emigravo į Jungtinę Karalystę. Žydų kilmės vyras užaugo pakankamai geroje aplinkoje ir būdamas jaunas tapo sėkmingu bankininku. Tačiau antrojo pasaulinio karo išvakarėse Nicholas atostogaudamas Čekoslovakijoje priėmė jo gyvenimą pakeitusį sprendimą.
Būdamas vos trisdešimties jis nusprendė rizikuoti viskuo ir suorganizavo gelbėjimo operaciją žydų kilmės vaikams. Jis juto didelę atsakomybę padėti vaikams, kuriems grėsė mirtis nuo nacių rankų. Vyras pats pasirūpino tuo, kad net 669 vaikai saugiai kirstų Jungtinės Karalystės sieną ir būtų priglausti sąjungininkų šeimose.
Tai buvo vienas sunkiausių uždavinių jo gyvenime, nes net ir pagalbėjęs tokiam dideliam kiekiui vaikų, netekusių tėvų koncentracijos stovyklose, jis patyrė ir vieną nesėkmę. Vienas paskutinių traukinio reisų, kuriais Nicholas gabeno vaikus, buvo užbombarduotas Vokiečių nacistų ir net 250 vaikų nepasiekė saugios žemės.
Galbūt dėl šio tragiško įvykio, taip pat ir dėl kitų priežasčių, vyras daugiau gyvenime apie savo žygdarbį nekalbėjo su niekuo. Tik praėjus keletui dešimtmečių jo žmona sužinojo tiesą, kai tvarkydama senus vyro dokumentus, dulkėjusius palėpėje, ji rado išgelbėtų vaikų sąrašą.
1988-aisiais Nicholas pavardė pasiekė žiniasklaidą ir pagaliau po viso gyvenimo tyloje jis pasiekė pelnytą pripažinimą. Daug kas vadino jį “Angliškuoju Šindleriu”, kuris taip pat didvyriškai išsaugojo niekuo dėtų žydų gyvybes. 1988-aisiais jis neturėjo kitos išeities tik priimti žmonių sveikinimus ir pagyras dėl padaryto žygdarbio. Galiausiai išgelbėtieji vaikai sužinojo tapatybę žmogaus, suteikusio jiems tokią didelę galimybę išgyventi.
Vieno šventinio renginio metu jam buvo atskleista milžiniška paslaptis. Renginio organizatoriai, pasakodami apie Nicholas gyvenimo istoriją ir darbus, atskleidė vyrui, kad šalia jo kedėje sėdi viena iš moterų, kurią jis išgelbėjo lemtingais 1939-aisiais. Vyras stipriai apsikabino ją ir šluostėsi ašaras.
Tačiau renginio vedėja tada salėje buvusių žmonių paklausė, ar yra dar kas nors, kas gali padėkoti šiam vyrui už išgelbėtą gyvybę. Šių žmonių ji paprašė atsistoti. Staiga įvyko vienas jautriausių momentų, nes aplink Nicholas sustojo dešimtys žmonių, kurie atvyko asmeniškai padėkoti jam ir padaryti jam staigmeną.
Nicholas nebevaldė savo ašarų ir akivaizdžiai džiaugiasi matydamas tuos žmones, kuriuos kadaise jis ištraukė iš būsimos mirties gniaužtų. Už savo nuopelnus Nicholas buvo karalienės priimtas į garbingą riterių ratą, o vėliau jis taip pat gavo aukščiausią Čekijoje skiriamą apdovanojimą už nuopelnus dėl tuometinės Čekoslovakijos vaikų.
Likusį gyvenimą šis didvyris praleido susitikdamas žmonėmis, dėkingais už jo nuostabų poelgį jaunystėje. Nicholas nugyveno laimingą ir labai ilgą gyvenimą. Jis mirė miegodamas savo lovoje, būdamas 106-erių. Jo atminimas už atliktą žygdarbį amžiams įrašytas į pasaulio istoriją.
Jautri akimirka, kai Nicholas susitiko su savo išgelbėtais vaikais:
