Skip to main content

Vyras išmetė savo žmoną ir vaikus iš namų. Tačiau po 30 metų jo sūnus kavinėje pamatė padavėją, kuri jam pasirodė labai pažįstama

Prieš kurį laiką trijų vaikų tėvas Sean Whalen apsilankė kavinėje ir prisiminė 30 metų senumo istoriją, kuria pasidalino savo socialinio tinklo paskyroje. Ji sužavėjo milijonus žmonių visame pasaulyje…

“Niekada nepamiršiu dienos, kai skyrėsi mano tėvai. Šeimoje įsiplieskė milžiniškas konfliktas ir man, jaunesniam broliui ir mamai teko apsistoti viešbutyje. Tą kartą tėvas tapo visiškai nevaldomas. Kitą dieną grįžome į namus, tačiau tėvas jau buvo spėjęs pakeisti visas spynas. Net šiandien prisimenu, kaip mama maldavo, jog jis leistų pasiimti bent būtiniausius daiktus. Vietoj to tėvas iškvietė policiją.

Reklama

Galiausiai pareigūnai numetė juodą krepšį ir liepė susirinkti būtiniausius daiktus. Tarp jų buvo tik drabužiai. Tai buvo paskutinis kartas, kai peržengiau savo namų slenkstį. Teko palikti ir savo brangius beisbolo apdovanojimus. Teko palikti viską… Tėvas net neleido su savimi pasiimti vėžlio…

Kartu su broliu ir mama persikėlėme gyventi į mažą namelį, kuriame nieko nebuvo. Bažnyčios bendruomenė padovanojo puodų, keletą kėdžių, lovas ir maisto. Tėvas iš banko sąskaitos išėmė visas santaupas, todėl visiškai neturėjome pinigų. Neturėjome jokių artimųjų. Mums padėjo tik nuostabi bažnyčios bendruomenė. Net sunku įsivaizduoti, kaip mama galutinai nepalūžo. Aš būčiau pasidavęs pačią pirmą akimirką, tačiau jai net nekilo tokia mintis.

Reklama

Tik tapęs vienišu tėvu supratau, ką mama padarė dėl manęs ir brolio. Jaunystėje nesuvokiau, kiek daug mama dėl mūsų stengėsi. Ji dirbo velniškai ilgas valandas, kad tik turėtume ką pavalgyti.

Šį vakarą su sūnumi apsilankėme pamėgtoje kavinėje ir iš karto atkreipiau dėmesį į naują padavėją. Ji puikiai atliko savo darbą ir net pagyrė mano sūnų už puikias manieras. Pavakarieniavęs trumpai šnektelėjau su padavėja. Pokalbio metu paaiškėjo, jog ji taip pat yra vieniša mama. Ši moteris mieliau leistų laiką su savo vaikais, tačiau jai reikia dirbti. Man jos labai pagailo…

Reklama

Tą akimirką prisiminiau savo mamą… Visą laiką šioje moteryje mačiau savo mamą. Vienišą mamą. Galbūt tai buvo jos pasirinkimas, o gal ir ne. Aš negaliu to atsakyti. Žinau tik vieną, kad ji tą vakarą sunkiai dirbo, jog jos vaikai turėtų ką valgyti. Ji stengiasi dėl savo vaikų. Aš suprantu jos skausmą, tačiau vis dar negaliu pasakyti, kaip moterims pavyksta susitvarkyti tokiose situacijose…

Puikiai suprantu, kad mano palikti arbatpinigiai neapmokės visų jos sąskaitų. Aš suprantu, kad už šiuos pinigus neaprengsi vaikų ir nepripildysi šaldytuvo. Tačiau labai tikiuosi, kad dėl šypsenos, kurią sukėliau jos veide, šiandien namo ji grįš laimingesnė nei įprastai.

Reklama

Aš nežinau šios moters istorijos. Ir tiesą pasakius, man nebūtina žinoti. Tiesiog pagalvojau: o jeigu kažkas taip padėjo ir mano mamai? Tomis dienomis, kai viską norėjosi mesti, malonus pokalbis suteikė jai jėgų judėti į priekį.

Mano mama kovojo kiekvieną dieną ir išmokė mane niekada nepasiduoti. Labai tikiuosi, kad kavinėje dirbanti moteris rytoj pabus su nauja jėga ir supras, jog ji yra labai reikalinga savo vaikams. Noriu atiduoti pagarbą visoms vienišoms mamoms! Jūs esate nuostabios moterys! Jūsų vaikai žiūri į jus ir mokosi. Taip pat, kaip aš kadaise žiūrėjau į savo mamą…“.