Niekada nereikia nustoti tikėti, jeigu yra bent mažytė viltis. Ši istorija tai puikiai patvirtina…
Jaunai merginai neliko kitos išeities, kaip atiduoti savo kūdikį įvaikinimui, nes griežtas tėvas nesutiko priimti jos mylimojo į šeimą. Nuo tos liūdnos dienos praėjo 35 metai ir pagaliau moteris sulaukė lemtingo telefono skambučio.
– Ar tai Sofija? – paklausė paskambinęs vyras.
Sofijos rankos iš karto pradėjo drebėti. Vyro balsas buvo būtent toks, kokį ji svajojo išgirsti. Visai toks pat, kaip ir jo tėvo.
Sofija net 35 metus laukė, kol ši diena ateis. Ji laukė, kol sūnus pagaliau su ja susisieks… Moteris labai jaudinosi, tačiau tęsė pokalbį su savo sūnumi.
1962 m. Sofija pamilo žavų vaikiną Viljamą, tačiau jo šeima gyveno labai nepasiturinčiai. Merginos tėvas buvo itin griežtas ir uždraudė jai susitikinėti su skurdžiai gyvenančiu jaunuoliu. Tuomet įsimylėjėliai pradėjo susitikinėti slapčia.
Sofijos tėvas labai įsiuto, kai paaiškėjo, jog ji yra nėščia. Jis netgi privertė savo dukrą gyventi pas tetą, kol pasaulį išvys mažylis.
Su skaudančia širdimi Viljamas prisijungė prie JAV kariuomenės ir išvyko į Vietnamo karą. Vaikinas dar parašė kelis laiškus savo mylimajai, tačiau merginos tėvas juos išmetė. Viljamas netgi bandė susisiekti su Sofijos drauge, kad ši perduotų laišką.
Tuo tarpu Sofija taip ir negavo nei vieno laiško ir nežinojo, kaip susisiekti su savo mylimuoju.
Gimus sūnui mergina grįžo į savo tėvų namus. Ji nuolat galvojo apie mažą berniuką, kurį savo glėbyje galėjo palaikyti vos kelias minutes. Sofija laukė dienos, kai pagaliau sulauks pilnametystės ir galės pabėgti nuo griežto tėvo.
Baigusi mokyklą mergina įstojo į universitetą, o vėliau gavo perspektyvų darbą Niujorke.
Sofija niekada nebegrįžo į gimtąjį miestą, nes vis dar pyko ant tėvo, jog šis neleido pasilikti sūnaus ir ištekėti už Viljamo.
Skaudūs išgyvenimai privedė prie to, kad Sofija niekada taip ir neištekėjo. Moteris įkūrė organizaciją, kuri padeda vienišoms mamoms. Visą gyvenimą ji stengėsi padėti kitiems žmonėms.
Tačiau giliai širdyje ji tikėjo, jog ši diena ateis…
– Galbūt galėtume kada susitikti? – paklausė vyras telefonu.
Jo vardas buvo Džonas. Sofija pakvietė sūnų atskristi į svečius. Džonui jau buvo sukakę 35-eri metai, o per šiuos metus jis spėjo vesti savo mylimąją, bei susilaukti dviejų vaikų.
Pokalbio metu Sofija pamiršo paklausti sūnaus, ar jam pavyko rasti tėvą.
Džonas pažadėjo atvykti už kelių savaičių, o mama pradėjo ruoštis taip lauktam susitikimui. Sofija be galo jaudinosi, kad neras bendros kalbos su sūnumi.
Pagaliau išaušo lemtinga diena. Sofija atvyko į oro uostą dvejomis valandomis anksčiau, nes nebegalėjo išsėdėti vietoje. Moteris priėjo prie vartų kiek įmanoma arčiau. Juk pagaliau ji išvys savo brangų sūnų…
Netrukus pasirodė Džonas. Mamos ir sūnaus apsikabinimas buvo labai jautrus. Jie verkė kelias minutes…
Tuomet mažas berniukas timptelėjo Džonui už kelnių:
– Tėveli, noriu gerti.
Sofija apkabino savo anūką, o vėliau ir vyresnę jo sesę. Ji apkabino ir savo marčią, o vėliau ir vėl sūnų.
Netrukus anūkas pradėjo šaukti ir bėgti link kito vyro. “Seneli“ – sušuko berniukas.
Sofija negalėjo patikėti savo akimis…
– Ar čia tikrai jis? – moteris paklausė sūnaus.
– Taip. Čia jis… – Džonas pabučiavo mamai į skruostą. – Susiradau jį prieš kelias savaites ir visą šį laiką jis gyveno mūsų namuose. Tėtis labai apsidžiaugė, kai pranešiau, jog susitiksim su tavimi. Jis taip pat niekada nevedė.
Viljamas paėmė anūką ant rankų ir tada jo akys susidūrė su Sofija. Vyras švelniai padėjo berniuką atgal ant žemės ir akimirksniu apkabino Sofiją. Jų skruostais riedėjo ašaros, tačiau nei vienas negalėjo ištarti nė žodžio.
Gražus šeimos savaitgalis prabėgo akimirksniu. Džonas privertė mamą pažadėti, kad apsilankys pas jį po kelių savaičių.
Kai jie nuvyko į oro uostą, Viljamas padėjo Džonui išsikrauti lagaminus iš automobilio.
– O į kurį šalies galą tu skrendi? – Sofija paklausė Viljamo.
– Aš niekur neskrendu, – atsakė vyras. – Pratęsiu savo atostogas su tavimi. Turime atsigriebti už daugybę prarastų metų…
