Amanda Scarpinati neprisimena to košmaro, kurį jai teko išgyventi vaikystėje, nes jai tada buvo vos 3 mėnesiai. Tačiau ji žinojo absoliučiai viską apie įvykį, nutikusį jai kūdikystėje. Būdama visiška mažylė, ji nelaimingo atsitikimo namie metu patyrė 3 laipsnio nudegimus ant viso kūnelio.
Jos oda apdegė labai giliai, tad mažylė buvo ilgą laiką gydoma ligoninėje. Taip atsitiko, kad tuo metu ją slaugiusią seselę fotografavo medicinos žurnalui, tad mažoji Amanda visą gyvenimą turėjo karčiai saldų prisiminimą iš ligoninės. Vaikystėje Amanda patyrė daug pašaipų dėl savo išvaizdos, nes per pirmus 7 savo gyvenimo metus ji iškentė daugybę plastinių rekonstrukcinių operacijų.
Nors nuotraukos iš vaikystės jai priminė apie patirtą košmarą, mergina visada žavėjosi jauna slauge, kuri taip nuoširdžiai ja rūpinosi. Nuotraukose tiesiog matyti, kad jauna seselė labai stipriai stengėsi palengvinti mažylės dalią, o tą paliudijo visada ir Amandos tėvai. Sunkiomis akimirkomis mergaitė net guodėsi nežinomai seselei apie savo sunkumus ir jai visados palengvėdavo.
Ji niekada nepamiršo to vaizdinio iš nuotraukos, todėl praėjus 18 metų ji bandė sužinoti jaunos slaugės tapatybę. Amanda norėjo tiesiog susitikti ir nuoširdžiai padėkoti jai už tai, ką ji dėl jos padarė kadaise. Tačiau merginai nepasisekė sužinoti jokios informacijos. Praėjus dar beveik dviems dešimtmečiams Amanda smalsumas vėl užaugo.
Ji pagalvojo, kad galimybė pasiekti tūkstančius žmonių socialiniuose tinkluose jai padės surasti tą slaugę ir ji buvo teisi. Vos per 24 valandas Amanda sužinojo savo slaugytojos vardą ir pavardę – Susan Berger. Netrukus Amanda susisiekė su Susan ir sužinojo ją pribloškusią tiesą. Susan taip pat visą savo suaugusį gyvenimą prisiminė Amanda.
Ji buvo pirmoji jos, kaip slaugytojos pacientė. Susan buvo vos 21-eri, o su maža nudegusia mergaite ji susitiko pirmosiomis savo darbo ligoninėje dienomis. Moteris visada prisiminė tai, kad mažylė buvo nepaprastai rami, neverkė ir ją akylai stebėjo didelėmis akimis. Ta akistata su mažąja Amanda liko jos atmintyje amžiams.
Nenuostabu, kad Susan mielai sutiko susitikti su jau suaugusia savo buvusia paciente. Amanda akyse buvo ašaros, o jos lūpose buvo du svarbiausi žodžiai – “labai ačiū”. Abi moterys džiaugiasi tuo, kad jų gyvenimai susiklostė pačia geriausia linkme.
Amanda pajuto didelį palengvėjimą pagaliau susipažinusi su moterimi, kurią ji savo mintyse visada vadino savo “angelu sargu”. Jų susitikimas buvo neįtikėtinai jautrus, o ši istorija priminė, kad niekada negalima nuleisti rankų ieškant kažko svarbaus iš savo praeities.
