Kiek prisimenu savo mamą, ji visada turėjo tik vieną akį. Aš žinojau, kad teoriškai turėčiau ją mylėti bet kokią, tačiau aš jos negalėjau pakęsti. Ji man kėlė tokį gėdos jausmą, su kuriuo gyvenau kone visą savo gyvenimą. Pati ji nieko blogo nepadarė, tačiau pašaipos, su kuriomis aš gyvenau dėl jos išvaizdos, mane traumavo visam gyvenimui.
Ji dirbo virėja mano mokykloje. Kol mokiausi joje mama žinojo, kaip aš jaučiuosi jos atžvilgiu, tad ji su manimi niekada nesisveikino ir nesikalbėjo, išskyrus vieną kartą, kai ji tiesiog pasakė man “labas”. Aš buvau griežtai apsakęs jai to nedaryti, tam kad aš neturėčiau dar gėdingesnių akimirkų klasėje. Man buvo taip gėda…
Kaip ji galėjo taip su manimi pasielgti? Aišku, aš tą kartą ją ignoravau ir tik piktai žvilgtelėjęs pabėgau. Mano klasiokai šaipėsi iš manęs, vaipydamiesi ir šaukdami “Tavo mama yra vienaakė pabaisa” . Aš galvojau lygiai taip pat, kaip ir jie. Aš visada klausiau Dievo, už ką man tokia gėdą sukelianti mama? Kodėl aš negalėjau turėti sveikos ir pilnavertiškos mamos?
Aš norėjau tiesiog mirti. Taip pat norėjau, kad mano mama tiesiog dingtų. Vieną dieną net jai pasakiau : “Jei jau esi tokia pabaisa, padaryk visiems paslaugą ir mirk!”. Aš žinojau, kad ir kaip aš jos nekenčiau, mano žodžiai buvo žiauriausia, ką galėjau pasakyti.
Ji man į tokį akiplėšiškus pasisakymus atsakydavo tik tyla. Visada norėjau greičiau palikti namus ir negyventi su žmogumi, kurio nepakenčiu. Būtent todėl visada mokiausi labai intensyviai ir gavau galimybę studijuoti užsienyje. Pagaliau aš galėjau gyventi toli nuo gėdos ir negatyvių jausmų, kuriuos siejau su mama.
Ilgainiui aš vedžiau, nusipirkau namą, sukūriau šeimą. Susilaukėme vaikų, buvome laiminga šeima, gyvenanti pasiturinčiai. Vieną dieną netikėtai mus aplankė mano mama. Ji manęs nematė jau daugelį metų, ką jau kalbėti – ji nė nežinojo kaip atrodė jos anūkai. Kai ji atsistojo tarpduryje, mano vaikai pradėjo iš jos juoktis, o aš šaukiau ant motinos, kad atvyko nekviesta.
“Kaip tu gali ateiti į mano namus ir gasdinti mano vaikus? Varyk iš čia!”
Į tai mama teatsakė: “Atleiskite, ne ten pataikiau…” ir greitai išėjo.
Vieną dieną gavau laišką, skelbiantį apie klasiokų susitikimą mano buvusioje mokykloje. Pamelavau žmonai, kad važiuoju į komandiruotę ir išvykau į susitikimą.
Iš smalsumo nuėjau prie namų, kuriuose užaugau. Ten nieko nebuvo, o kaimynai pasakė, kad mama mirė prieš keletą dienų. Tą akimirką nepajaučiau nieko, visą gyvenimą jaučiau šiai moteriai tik neapykantą, todėl jos mirtis manęs visiškai nesujaudino. Tik po akimirkos kaimynai man įteikė jos rašytą laišką.
“Mano brangiausias sūnau,
Aš galvoju apie tave ir meldžiuosi už tave kiekvieną dieną. Atleisk, kad pasirodžiau prie tavo durų ir išgąsdinau tavo vaikus. Aš labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad tu atvyksi į gimtąjį miestą, į klasės susitikimą, tačiau nujaučiu, kad nesugebėsiu pakilti iš lovos tam, kad tave pamatyčiau. Aš atsiprašau, kad visada tau kėliau didelę gėdą.
Matai, kai buvai dar labai mažas, tu patekai į avariją ir praradai akį. Būdama mama, aš negalėjau įsivaizduoti, kad tu augtum nepilnavertis, todėl aš tau atidaviau savo akį. Aš buvau laiminga žinodama, kad mano sūnus gali matyti mūsų nuostabaus pasaulio grožį abiem akimis. Myliu tave visa širdim.
Tavo mama.”
