Skip to main content

Moteris dėl savo vaikų sunkiai dirbo visą gyvenimą, tačiau sulaukusi 75-erių ji buvo atleista iš darbo. Jos sūnus sugalvojo unikalų būdą, kaip atsilyginti mamai

Tikriausiai nėra pasaulyje labiau atsidavusio žmogaus nei mama. Mamos neretai paaukoja visą savo gyvenimą, visą savo laisvalaikį ir svajones dėl to, kad jų vaikai būtų viskuo aprūpinti, laimingi ir pasiektų viską, ko užsibrėžia.
Rebecca Danigelis emigravo į JAV iš Didžiosios Britanijos praėjusio šimtmečio 7-ajame dešimtmetyje. Atvykusi į JAV ji ištekėjo ir susilaukė dviejų vaikų.

Reklama

Netikėtai mirus vyrui mama liko vienui viena ir privalėjo stengtis iš paskutiniųjų tam, kad jos šeima išgyventų. Taip Rebecca susirado darbą viešbutyje, virš kurio ji su vaikais gyveno mažyčiame bute. Moteris pamilo savo darbą, kuriame ji praleisdavo daugybę valandų. Iš tiesų, Rebecca niekada neturėjo atostogų, niekada nepraleido darbo dėl ligos. Šį darbą ji dirbo visą savo gyvenimą – net 50 metų.

Vieną dalyką Rebecca žinojo visą gyvenimą – ji juto pareigą pasirūpinti galimybėmis savo vaikams studijuoti ir siekti geresnio gyvenimo išsilavinimo dėka. Dėl to ji iš esmės išleido visas savo gyvenimo santaupas ir išsiuntė savo sūnus studijuoti ir baigti gerus mokslus. Jos sūnus Sian-Pierre tapo žurnalistu, dirbančiu televizijoje.

Reklama

Vaikinas visada juto neapsakomą dėkingumą mamai už viską, ką ji dėl jo ir jo brolio padarė. Tuo tarpu, kai Rebecca atžalos pradėjo savarankiškus gyvenimus, ji tęsė savo karjerą viešbučiuose. Moteris iš tiesų mylėjo savo darbą, jam buvo atsidavusi, tačiau net sulaukusi 75-erių ji norom nenorom privalėjo ir toliau dirbti ir užsidirbti pragyvenimui.

Reklama

Todėl žinia apie jos netikėtą atleidimą iš darbo buvo sunkus smūgis moteriai, kuri vis dar norėjo ir privalėjo dirbti.  Sian-Pierre ir jo brolis buvo patys artimiausi žmonės Rebecca, todėl nenuostabu, kad pirmiausia liūdną naujieną mama pranešė savo vaikams.

Sian-Pierre prisimena tą akimirką, kai išklausė mamos balso žinutę ir suvokė, kad jos viso gyvenimo pastangos ir atsidavimas buvo tiesiog “nurašyti”. Rebecca tapo liūdnos realybės dalimi – darbdaviai randa būdų atsikratyti vyresnio amžiaus darbuotojų ir į jų vietą priimti jaunimą, sugebantį dirbti galbūt dar daugiau.

Reklama

Be abejonės, darbšti ir kupina jėgų moteris netekus darbo pradėjo ieškoti kito. Tačiau galima tik įsivaizduoti, kad darbdavio, norinčio įdarbinti 75-erių moterį, ji taip ir nerado. Sūnus matė mamos neviltį, liūdesį ir žinojo, kad atėjo tas laikas, kai mamai reikia atsilyginti už viską, ką ji dėl savo vaikų paaukojo. Tačiau jo idėja buvo ne pagelbėti surasti mamai darbą ar duoti jai pinigų.

Reklama

Sian-Pierre sugalvojo, kad pats metas mamai padaryti tai, apie ką ji visada svajojo, bet niekada neturėjo arba laiko, arba pinigų. Sūnus paprašė net sukurti sąrašą svajonių, kurias jis ruošiasi jai padėti įgyvendinti. Sunku pasakyti, kokią nuostabą turėjo sukelti toks sūnaus pasiūlymas mamai, kuri išgyveno sunkų laikotarpį.

Tačiau prisiminusi, kad visą gyvenimą ji gyveno dėl kitų, ji suprato, kad pats laikas pradėti gyventi ir sau. Sian-Pierre sugalvojo būdą, kaip finansuoti jo ir jo mamos artimiausių keletos metų tikslus. Vyras yra puikus žurnalistas, todėl jo galvoje iš karto kilo idėja – sukurti dokumentinį filmą apie mamą ir jos gyvenimą.

Sian-Pierre norėjo ne tik parodyti visam pasauliui savo mamą, kuria jis labai didžiuojasi, bet ir paliesti tą skaudžią temą apie senatvę, gyvenimą dėl vaikų, aukas dėl jų ir krizę, kuri dažnai ateina su brandžiu amžiumi.  Paskelbęs savo idėją ir planą internete Sian-Pierre rado žmonių, sužavėtų jo idėja ir prisidedančių finansiškai prie jos įgyvendinimo.

Tokiu būdu prasidėjo sūnaus ir mamos kelionė po pasaulį, kuri buvo įamžinta dokumentinėje kino juostoje simboliniu pavadinimu “Duty Free”. Filmo idėja buvo parodyti Rebecca gyvenimą tuo laikotarpiu, kai ji nebeturėjo jokių pareigų (Duty free – “Be įsipareigojimų”).

Moteris buvo laisva daryti pagaliau tai, ko visą gyvenimą atsisakė ir apie ką visada svajojo. Sian-Pierre ir Rebecca keliavo aplink pasaulį, pabuvojo egzotiškose šalyse, aplankė gimtąją Didžiąją Britaniją. Moteris pirmą kartą gyvenime mokėsi šokti Hip-Hopą, melžti karvę; ji šoko su parašiutu, bėgo maratoną, net pradėjo naudotis Instagram programėle.

Rebecca labai džiaugėsi gyvenimo pokyčiais ir sugalvojo savo naują gyvenimo motto – dabar gyvenu dėl savęs. Tačiau labiausiai mamos džiaugsmą gyvenime sugrąžinęs dalykas buvo nepakartojamas laikas, praleistas su sūnumi. Sian-Pierre kone pirmą kartą gyvenime turėjo progą išklausyti mamos jaunystės istorijų, sužinoti, ką ji iš tikrųjų išgyveno, kai viena augino du vaikus.

Vyras pasakoja dabar, kad bene svarbiausias dalykas, kurio jis išmoko per pastaruosius 5-tą metų – yra klausytis ir nuoširdžiai domėtis. Nuo tos dienos, kai Rebecca prarado darbą, praėjo jau 5 metai. Per visą šį laiką Sian-Pierre ir pati Rebecca dalinosi nuostabiomis naujo gyvenimo akimirkomis su savo sekėjais internete, tačiau šiemet buvo baigtas pagrindinis projektas – dokumentinis filmas.

Šis filmas iš karto sulaukė didelės sėkmės ir pripažinimo įvairiuose kino festivaliuose. Juosta taip pat pasiekė daugybę JAV kino teatrų, kuriuose per mamos dieną filmą peržiūrėjo pilnos salės. Tikėtina, kad filmo komercinė sėkmė galės užtikrinti ramią ir aprūpintą senatvę, o ji toliau galės kurti tikslus ir pildyti savo svajonių sąrašą.

Ši mamos ir sūnaus istorija iš tiesų sujaudino tūkstančių žmonių širdis, nes joje telpa viskas, kas mumyse geriausia – meilė, atsidavimas, tikrasis gyvenimo džiaugsmas įgyvendinant svajones, mamos ir jos vaiko artumas.

Bent vienas dalykas, kurį pati Rebecca nori perduoti visiems žmonėms, yra tai, kad gyvenimą reikia gyventi čia ir dabar, visa savo širdimi. Ji džiaugiasi, kad dar spėjo savo gyvenime pagyventi sau, tačiau šiek tiek gailisi, kad to nepradėjo kur kas anksčiau.

Filmo anonsas:

Reklama