Dennis Valstad vardą žinojo beveik visi nedidelio miestelio Mičigano valstijoje gyventojai. Dennis buvo aktyvus narys bažnyčioje, visada atsiliepdavo į kiekvieną pagalbos šauksmą, tačiau visi žinojo, kad vyras yra vienišas.
Jis turėjo daug pažįstamų, tačiau nevedęs ir vaikų nesusilaukęs vyras neturėjo ir artimo draugo, su kuriuo jis galėtų pasikalbėti apie tai, kas giliai širdyje. Dennis priklausė ir nedidelis drabužių valymo verslas, tad jis niekam nebuvo svetimas žmogus.
Dauguma manė, kad jis vos suduria galą su galu. Vyras miestelyje buvo matomas važinėjant dviračiu, o ne automobiliu, jis naudojosi bibliotekoje esančiu kompiuteriu ir rengėsi labai paprastai. Nepaisant artimų draugysčių trūkumo, labai daug žmonių atėjo pagerbti Dennis atmintį, kai jis netikėtai mirė sulaukęs vos 69-erių.
Laidotuvės, kaip ir Dennis gyvenimas, buvo kuklios, tačiau atsisveikinti su vyru tą dieną atėjo per 270 žmonių. JAV yra įprasta šermenyse turėti “svečių knygą”, kurioje visi apsilankę gali išreikšti savo užuojautą ir įrašyti savo vardą į vyrą pagerbusiųjų sąrašą.
Praėjus porai dienų po laidotuvių, visi 270 žmonių, įskaitant ir kunigą ir kitus ceremonijos dalyvius, gavo laišką iš Dennis teisininko. Tai buvo milžiniškas, malonus ir tuo pačiu liūdnas siurprizas, kuriuo Dennis pasirūpino prieš savo mirtį.
Vyras savo teisininkui liepė padalinti jo santaupas – 500 000 dolerių – visiems, kas apsilankė jo laidotuvėse. Kiekvienas apsilankęs jo laidotuvėse gavo beveik 1 800 dolerių čekį. Nei vienas iš tų žmonių nežinojo apie vyro ketinimus ir apskritai apie turimas santaupas. Visiems tai buvo malonus šokas, kuris apibrėžė vyro gerą širdį net po mirties.
Vyras prieš mirtį tikrai neturėjo pagrindo manyti, kad jo pagerbti ateis daug žmonių. Dar būnant gyvu, jis buvo savo bendruomenės dalimi, tačiau jam labai trūko artimų ir tikrų žmonių šalia. Jo advokatas tarp daugybės dokumentų turėjo ir ant lapelio paties Dennis surašytus gyvenimo tikslus.
Vienas jų buvo turėti tikrą draugą, tačiau jo svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Nepaisant šio kartėlio, jis labai netikėtai ir gražiai pasielgė su tais, kurie jį mylėjo pakankamai, kad ateiti į jo laidotuves. Jo dovana buvo puikus priminimas apie tai, kaip mes elgiamės su kitais žmonėmis. Jis atvėrė daugelio akis parodydamas, kad žmones vertinti galima kur kas anksčiau, nei tada, kai jie išeina.
