Skip to main content

Kai taksistas atvyko pagal iškvietimą, iš namo niekas nepasirodė. Prieš nuvažiuojant jis nusprendė pasibelsti į duris, tačiau nežinojo, kad jo gyvenimas netrukus pasikeis

Tą dieną norėjau darbus užbaigti anksčiau. Buvau pavargęs po ilgos savaitės, tad gavęs iškvietimą šiek tiek į užmiestį, nusprendžiau, kad tai – mano paskutinis šios dienos reisas. Atvykus į nurodytą adresą kaip visada paspaudžiau automobilio signalą. Niekas nepasirodė, tad paspaudžiau signalą dar du kartus iš eilės.

Asociatyvi nuotrauka
Reklama

Praėjus minutei vis niekas duryse nepasirodė. Buvau praradąs kantrybę ir įprastai būčiau jau nuvažiavęs. “Jų problemos, kad neišeina laiku” – paprastai pagalvoju sau. Tačiau šį kartą dėl neaiškios priežasties nutariau dar palaukti. Galiausiai išlipau iš automobilio ir priėjęs prie senovinio namo pabeldžiau į duris. Tada išgirdau seną, drebantį balsą sakant: “Luktelkite dar minutėlę”.

Asociatyvi nuotrauka

Duris atvėrė neaukšta, susigūžusi senutė. Pro atviras duris atsivėrė namų vaizdas viduje. Atrodė, kad tame name niekas negyveno jau ilgus metus. Viskas buvo uždengta plastiku arba paklodėmis. Moteris buvo akivaizdžiai vyresnė, nei 90-ies. Rankoje ji laikė mažą, seną lagaminėlį. Nedvejodamas pasisiūliau paimti jos bagažą ir padėti jį nunešti į automobilį.

Reklama
Asociatyvi nuotrauka

“Ačiū labai, jaunuoli” – sakė su šypsena moteris. Užrakinusi namo duris ji liūdnai nusišypsojo. Tada paėmiau jos ranką ir iš lėto padėjau atsisėsti ant galinės mano taksi sėdynės. Ji mandagiai padėkojo man už pagalbą ir sakė, kad to visiškai neprivalėjau daryti.
“Aš visus savo klientus gerbiu kaip savo paties mamą” – atsakiau jai.

Turėjome pajudėti jau iš vietos.

Asociatyvi nuotrauka
Reklama

Senutė davė man kelionės tikslo adresą, tačiau paprašė važiuoti miesto centru. Iš karto pasakiau jai, kad tai labai prailgins mūsų kelionę.

Aš nieko prieš. Niekur neskubu. Mes važiuojame į hospisą” – ramiu balsu ištarė mano paskutinė klientė. Akimirkai pasimečiau, nes juk į hospisą važiuoja žmonės numirti.

Pradėjome važiuoti.
“Matote, mano gyvenime nebeliko nei vieno artimojo. O daktarai man pasakė, kad gyventi man liko suskaičiuotos savaitės”.

Asociatyvi nuotrauka

Tą akimirką aš išjungiau taksometrą ir paklausiau: “Na, tai kur judame pirmiausiai?”. Tą gražų vakarą praleidome net 2 valandas važiuodami miesto centro gatvėmis. Važiavome šalia viešbučio, kuriame jaunystėje ši senolė dirbo. Apsukome ratą aplink namus, kuriuose ji gyveno ką tik ištekėjusi su vyru. Ji taip pat parodė šokių studiją, kurioje ji mokėsi šokio meno vaikystėje.

Reklama
Asociatyvi nuotrauka

Kai kuriomis gatvėmis ji prašė važiuoti ypatingai lėtai, nes ji norėjo kaip mažas vaikas apžiūrėti kiekvieną tos vietos centimetrą, neištardama nė žodžio. Galiausiai ji pasakė: “Pavargau. Galime važiuoti mano suteiktu adresu”.
Likusią kelionės dalį abu nepratarėme nė žodžio. Atvykome prie hospiso ir moteris jau traukė piniginę.
Kiek esu skolinga?” – paklausė ji.
“Nieko” – atsakiau.

Asociatyvi nuotrauka

“Na, jūs gi turite užsidirbti pragyvenimui, kaip tai pasieksite, vežiodami dykai žmones?” – nusišypsojo ji.
Atsakiau jai su tokia pat plačia šypsena, jog turėsiu kitų klientų, o iš jos man nereikia nieko daugiau. Išlipus iš automobilio aš kažkodėl stipriai ją apsikabinau. Ji atsakė man tuo pačiu.
“Šiandien padarei vieną žmogų labai laimingą. Žmogų, kuris eina savo paskutinius žingsnius. Ačiū tau” – atsisveikindama pasakė man mano paskutinė klientė.

Asociatyvi nuotrauka

Nors buvau nusprendęs baigti savo darbo dieną, aš vietoje to pasukau į miesto pusę. Važiavau po naktinį centrą ir galvojau, kas nutiktų, jei aš nepalaukčiau jos? Kaip ji nuvažiuotų ten, kur jai reikėjo? Kaip su ja pasielgtų kitas taksistas, kuris atvažiuotų pakartotinai, kai aš būčiau nuvažiavęs? Kaip jausčiausi dabar, jei nebūčiau jos sutikęs?

Asociatyvi nuotrauka

Kai pagalvoju apie tą vakarą dabar, suprantu, kad tai buvo ypatingiausias dalykas, kurį esu kada nors gyvenime padaręs kitam. Savo chaotiškame ir skubėjimo perpildytame gyvenime ieškome akimirkų, kai turėtų nutikti kažkas grandiozinio. Greičiau, daugiau, tik į priekį. Tačiau šio vakaro patirtis man parodė, kad kur kas ypatingesnės yra akimirkos tyloje ir visiškame neskubėjime. Mes privalome atrasti savyje daugiau kantrybės, o ne nekantrauti ir po poros automobilio signalų nuvažiuoti.