“Ilgąjį savaitgalį su šeima nusprendėme praleisti savo sodyboje kaime. Visi būtiniausi daiktai jau buvo sukrauti, beliko tik nupirkti maisto produktų. Susidariau pirkinių sąrašą ir nuskubėjau į netoliese esančią parduotuvę. Pakeliui pastebėjau tvarkingai apsirengusią senutę, kurios skruostais riedėjo ašaros…
Pasimetusi senutė laukė žalio šviesoforo signalo, kad tik galėtų kuo greičiau kirsti gatvę. Ašaros jos skruostais riedėjo vis labiau, todėl nusprendžiau paklausti, ar viskas gerai:
– Ar jums viskas gerai? Galbūt galėčiau kažkuo padėti?
Garbingo amžiaus moteris atrodė labai pasimetusi. Mano dėmesys ją tik dar labiau sugraudino. Paėmiau jai už rankos ir nusivedžiau toliau nuo kelio. Šiek tiek apsiraminusi ji pradėjo pasakoti, kas nutiko.
– Mano brangiausias ir vienintelis anūkas pateko į didelę bėdą. Jam gresia teismas ir ilgi metai kalėjimo.
Senutė ir vėl pradėjo verkti. Jos rankos taip drebėjo, kad niekaip nepavyko nusivalyti ašarų.
– Jeigu galite, papasakokite plačiau, – pasakiau aš.
– Man paskambino vienas vyras ir pasakė, kad anūkėlis pateko į didelę bėdą. Jis liepė nieko nepasakoti šeimai ir policijai. Skubu iki bankomato nusiimti pinigų, kuriuos buvau sutaupiusi savo laidotuvėms. Anksčiau laikydavau pinigus namuose, tačiau artimieji sakė, kad labai nesaugu. Dabar privalau padėti savo anūkėliui. Jis turi gražią šeimą, kūdikis visai neseniai gimė.
– O jūsų tikrai nebando apgauti kokie sukčiai? Ar šnekėjot su savo anūku? – paklausiu aš.
– Ką tu! Vyras telefonu pasakė, kad anūkui tokiu atveju bus tik blogiau… – toliau verkė senutė.
Paprašiau duoti anūko numerį, o senutė iš rankinės išsitraukė seną užrašinę.
– Nemoku gerai naudotis mobiliuoju telefonu, tai visus numerius turiu užrašinėje.
Netrukus susisiekiau su senutės anūku ir daviau pasikalbėti. Paaiškėjo, kad anūkui viskas gerai gerai. Senutė paprašė jo kuo greičiau atvažiuoti…
Netrukus ji nusišypsojo ir su ašaromis akyse tarė man:
– Brangioji, tu esi tikras angelas… Ačiū tau…
Palaukiau, kol atvyks anūkas ir atsisveikinusi nuėjau į parduotuvė. Galvoje sukosi įvairios mintys… Kiek daug senukų atsiduria sukčių pinklėse… Kaip dažnai mes nekreipiame dėmesio į verkiančius žmones, kuriems reikia pagalbos…
Daugelis pradėjo gyventi pagal taisyklę “kiekvienas už save“. Apsidairykite – gal kažkam reikia jūsų pagalbos…
Tik mūsų rūpestis kitais, pavers pasaulį gražesne vieta gyventi…“.
