Neretai tik sulaukę atitinkamo amžiaus pradedame suprasti, kokius iššūkius atneša kiekvienas gyvenimo etapas. Vaikystė, jaunystė, branda, senatvė – visi šie etapai turi savų pliusų, minusų, dalykų, kuriais galima mėgautis ir dėl kurių paliūdėti. Vieni žmonės senatvę priima kaip natūralų gyvenimo etapą, kiti paniškai jos bijo.
Dažniausia šios baimės priežastis yra vienatvė, nes su ja susiduria neįtikėtinai didelis skaičius senolių. Gyvenimas pasidaro labai liūdnas, ypač tada, kai tavo artimieji ar mylimieji miršta, o tu lieki visiškai vienas.
Marleen Brooks vieną dieną gavo laišką iš kaimynystėje gyvenusios senutės, kurio turinys ją nemenkai nustebino ir nuliūdino. Jos kaimynė, vardu Wanda, įmetė į pašto dėžutę laiškelį, kuriame ji kreipėsi į ją su širdį spaudžiančiu prašymu.
Senutė nežinojo Marleen vardo, tad laišką ji pradėjo taip:
“Ponia? Ar galėtumėte būti mano drauge? Man 90 metų, aš gyvenu viena. Visi mano draugai yra mirę. Aš esu labai vieniša ir išsigandusi. Aš meldžiuosi, kad kas nors atsirastų [mano gyvenime] ”.
Marleen širdis skaitant šį laišką dužo į šipulius, o paskui ją užplūdo kaltės jausmas. Dažnai net nepagalvojame, ar šalia gyvenantis žmogus turi bent su kuo pasikalbėti. Laimei senutė pati nusprendė žengti pirmą žingsnį ir nelaukti, kol kas nors pirmas pasibels į jos duris. Marleen pasiėmė su savimi draugę, pyragaičių ir gerą nuotaiką, kuria norėjo pasidalinti su būsima nauja drauge.
Wanda buvo nepaprastai laiminga sulaukusi svečių. Ji sakė, kad jautėsi kvailai rašydama tą laiškelį, jai buvo gėda, tačiau ilgiau gyventi vienatvėje ji jau nebegalėjo. Senolė prisipažino, kad tuose namuose ji gyvena net 50 metų, tačiau šiandien nepažįsta nei vieno kaimyno. Galbūt ją kaustė išdidumas arba jausmas, kad ji niekam neįdomi ir nereikalinga, todėl senolė niekada pati pirma nesibeldė niekam į duris.
Tai visai nenuostabu, visi žinome tą jausmą, kuris mus sustabdo daryti kažką neįprasto. Ar tai gėda, ar baimė – tai vis vien labai nemalonus jausmas, tačiau akivaizdu, kad taip jaustis nėra reikalo. Moterys praleido labai smagią popietę, o senolei buvo pažadėta ją reguliariai lankyti ir ateiti atsigerti arbatos.
Blogiausia yra tai, kad tokių senolių, kaip Wanda, yra tūkstančiai. Tik mes to nežinome, nes žmogus yra išdidi būtybė, tad mažai kas prisipažins, kad trokšta draugystės ir kompanijos. Pasidalinusi šia istorija Marleen tiesiog priminė visiems, kad galbūt šalia gyvenantis žmogus gali būti labai liūdnoje padėtyje ir jam gali reikėti pagalbos.
Dabar moteris aktyviai dalyvauja socialinėse kampanijose, kurios padeda ir kitiems vienatvėje gyvenantiems senoliams.
